Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2010 m. sausis

Ar valgymas drauge suartina šeimą?

Ar valgymas drauge suartina šeimą?

 Ar valgymas drauge suartina šeimą?

„Gyvenimas kupinas ne vien žavesio, šilumos ir jaukumo, bet taip pat liūdesio ir ašarų. Tačiau kaip besijaustume — laimingi ar liūdni — mums visiems reikia valgyti. Tiek laimingiesiems, tiek liūdniesiems skanus valgis gali pakelti ūpą“ (amerikiečių rašytoja Lori Kolvin).

DAR ne taip seniai vakarų šalyse daugelyje namų buvo labai gerbiama viena graži tradicija — bent kartą per dieną visa šeima rinkdavosi prie stalo drauge pavalgyti. Tomis valandomis veikti ką kita buvo draudžiama. Niekas nežiūrėdavo televizoriaus, nesėdėjo įsikišęs į ausis ausinukų ir nesiuntinėdavo draugams žinučių. Maloni atmosfera ir skanūs valgiai nuteikdavo visus ko nors vienam iš kito pasimokyti, stiprinti šeimos saitus ir smagiai pasijuokti iš to, kas kam per dieną nutiko.

O štai šiandien daug kam paprotys valgyti visa šeima tėra atgyvena. Jei kartais namiškiai ir užbėga kartu papietauti, tai tiesiog atsitiktinai, o ne todėl, kad būtų taip įpratę. Kodėl šeimai taip sunku susirinkti drauge prie stalo? Ar verta šią tradiciją puoselėti? Kaip kiekvienam šeimoje tai gali išeiti į gera?

Bendrai valgyti — nykstantis paprotys

Savo knygoje Bowling Alone Robertas Putnamas pažymi, jog „pats faktas, kad vos per vienos kartos gyvenimo laikotarpį tai [šeimyniniai pietūs] bemaž išnyko [. . .], kuo įtaigiausiai rodo, kaip sparčiai kito žmonių tarpusavio santykiai“. Kas lėmė tokius pokyčius? Pirma, dėl didelių pragyvenimo išlaidų vyrams ir žmonoms teko ilgiau dirbti. O tam, kad išlaikytų nepilną šeimą, kurios ekonominė padėtis paprastai būna sunkesnė, tėvas ar motina jaučia dar didesnį laiko stygių. Antra, karštligiškas gyvenimo tempas pratina žmones rinktis greitmaistį ir valgymui sugaišti kuo mažiau laiko. Didelis užimtumas dabar būdingas ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, kurie įsirašo į sporto klubus bei užsiima kitokia veikla po pamokų.

Be to, yra tėčių, kurie stengiasi pargrįžti, kai mažyliai jau miega, nes per vakarienę nenori klausytis jų kaprizų ir klyksmo. Kiti tėvai, nors iš darbo grįžta ir ne per vėlai, pirma pamaitina vaikus ir paguldo juos miegoti, kad patys galėtų ramiai pavakarieniauti.

Dėl viso to šeimos ėmė valgyti atskirai. Pašnekesius prie stalo dabar pakeitė ant šaldytuvo klijuojami rašteliai. Kiekvienas šeimos narys sugrįžęs į namus pasišildo jau pagamintą maistą ir atsisėda prie televizoriaus, kompiuterio ar žaidimų pulto. Gali atrodyti, kad šitokių įpročių jau neįmanoma išrauti. Tad ar verta stengtis plaukti prieš srovę?

Vertingas paprotys — ir ne veltui

Kai visa šeima susėda drauge valgyti, tėvams atsiveria nepamainoma proga rūpintis vaikų emocine gerove. Knygoje The Surprising Power of Family Meals autorė Mirjama Vaištain aiškina, jog pietų stalas — „labai akivaizdi vieta, kur vaikai būna šalia tėvų ir gali  atsipalaidavę su jais bendrauti. Aišku, bendri pietūs gal ir netaps panacėja, bet duos apčiuopiamos naudos, o pastangų reikės įdėti palyginti nedaug“.

Su šia mintimi sutinka vidutinio amžiaus tėvas iš Ispanijos, vardu Eduardas: „Kai dar gyvenau su tėvais, kasdien prie stalo mūsų susirinkdavo 11. Mano tėtis labai stengdavosi vidudienį sugrįžti namo pietauti kartu su šeima. Tai buvo ypatinga visais atžvilgiais. Dėl to žinojome, kas dedasi kiekvieno mūsų gyvenime. Niekada netrūko humoro ir juoko. Tokie brangūs prisiminimai įtikino mane, kad tėvo pavyzdžiu turėčiau sekti ir pats.“

O vaikams valgyti kartu su šeima naudinga dar ir todėl, kad jiems tai — galimybė mokytis gyventi sveikai ir nuosaikiai. JAV Nacionalinis priklausomybės ligų ir piktnaudžiavimo svaiginamosiomis medžiagomis centras prie Kolumbijos universiteto nustatė, kad jaunuoliai, apie penkis kartus per savaitę valgantys su savo šeima, patiria mažiau problemų, kurias sukelia nerimas, nuobodulys, apatija, o be to, jiems geriau sekasi mokslai.

„Manyčiau, kad vaikai, prie stalo bendraudami su šeima, auga emociškai stabilesni, — priduria Eduardas. — Mano dukroms nereikia galvoti, ar mes surasime laiko jas išklausyti. Valgymas drauge suteikia tam puikių progų kasdien. Man, kaip tėvui, tai naudinga dar ir tuo, kad visuomet žinau, kas vyksta jų gyvenime.“

Pasirodo, kai šeimos valgo kartu, lengviau vengti įpročio nesveikai maitintis. Navaros universiteto (Ispanija) pranešime teigiama, kad valgant vienumoje padidėja mitybos sutrikimų rizika. Žinoma, tokie sutrikimai gali išsivystyti ir dėl kitų priežasčių, tačiau pastoviai užkandžiaujant vienam, jie labiau tikėtini. Esmeralda, turinti dvi dukras, sako: „Kai valgymas drauge tampa įpročiu, vaikai jaučia, kad jais rūpinamasi. Tuomet namai jiems tampa saugia vieta, kur tarpsta meilė.“

Kai visa šeima susirenka prie stalo, tėvams yra proga rūpintis vaikų dvasingumu. Maždaug prieš 3500 metų Dievas ragino izraelitus, kad šie skirtų laiko vaikams ir jų širdelėse skiepytų dvasines vertybes (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). „Kai ne tik kartu valgome, bet ir meldžiamės bei aptariame Šventojo Rašto citatą, tos valandėlės tampa dvasiniais sambūriais“, — dalijasi patirtimi dviejų vaikų tėvas, Anhelas. Kaip įvairiopai naudinga valgyti visai šeimai! Ko tad ėmėsi kai kurios šeimos, kad tai taptų įpročiu?

Kad tai pavyktų

„Svarbiausia būtų organizuotumas ir noras, — aiškina Esmeralda. — Reikia kiek įmanoma prisitaikyti prie to šeimos nario, kuris į namus pareina vėliausiai.“ Dviejų vaikų mama Maribelė sako: „Kad ir kas nutiktų, mes kiekvieną dieną vakarieniaujame visi kartu.“ Kai kurios šeimos savaitgaliais pasigamina pusfabrikačių arba gatavų valgių, kad po darbo nesugaištų daug laiko vakarienės ruošimui.

Padės ir tai, jei laikysimės požiūrio, kad bent sykį per dieną valgyti drauge yra svarbu. „Kad galėčiau grįžti namo vakarienės, turėjau pakoreguoti savo darbo grafiką, bet stengtis vertėjo, — sako Eduardas. — Dabar geriau žinau apie visų mūsų rūpesčius ir džiaugsmus. Jei kasdien daug valandų privalau sutelkti visą dėmesį į darbą, būtų neteisinga bent jau per vakarienę tokio pat dėmesio neskirti savo šeimai.“

O kaip dėl visokiausių trukdžių? Šešiolikmetis Deividas sako: „Mūsų šeima valgo, kur nėra televizoriaus. Tada pasakojame mamai ir tėčiui, kaip praėjo diena, o jie dažnai duoda kokį gerą patarimą. Dabar paaugliai nelabai bendrauja su tėvais. Net kai visa šeima namie, kiekvienas valgo atskirai žiūrėdamas televizorių. Jie nežino, ko netenka.“ Septyniolikmetė Sandra pritaria: „Man gaila bendraklasių,  kai šie sako: „Įdomu, ką mama bus palikusi šaldytuve.“ Man bendri pietūs reiškia daugiau nei tik numalšinti alkį. Prie stalo mes pajuokaujame, pasišnekame ir tampame dar artimesni vienas kitam.“

Knygoje The Surprising Power of Family Meals primenama, kad „reguliarus bendravimas prie stalo gali tapti šeimai apsauga nuo kasdienės įtampos“. Gal ir jūsų šeimai tai padėtų dar labiau suartėti? Jei esate labai užimti, pietūs ar vakarienė su šeima — puiki galimybė sulėtinti gyvenimo tempą ir pabendrauti su artimaisiais. Pasistengti tikrai verta.

[Rėmelis/paveikslas 15 puslapyje]

VALGYDAMI DRAUGE GALITE IŠMOKTI . . .

Bendrauti. Vaikai mokosi kalbėti ir su pagarba klausytis, ką šneka kiti. Pokalbiai praturtina jų žodyną ir moko juos reikšti mintis.

Sveikai ir reguliariai maitintis.

Gerų manierų. Mokykitės dosnumo dalindamiesi maistu ir nereikalaudami geriausios dalies. Valgydami įpraskite prie stalo pasirūpinti ir kitų reikmėmis.

Bendradarbiauti. Vaikai gali padėti dengti ir nukraustyti stalą, išplauti indus bei aptarnauti kitus. Ūgtelėję jie gali prisidėti ir prie valgio ruošimo.