Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2009 m. lapkritis

„Tyliąją“ tarnybą pakeičiau šventąja tarnyba

„Tyliąją“ tarnybą pakeičiau šventąja tarnyba

 „Tyliąją“ tarnybą pakeičiau šventąja tarnyba

Papasakojo Endru Hogas

„Jeigu kada teks paleisti mūsų branduolinius užtaisus, — pasakė povandeninio laivo vadas, — būsime neatlikę savo misijos.“ Tai sukėlė audringas diskusijas, ar etiška veltis į branduolinį karą. Norėčiau papasakoti, kaip patekau į tarnybą povandeniniame laive, dar vadinama „tyliąja“, nes povandeniniai laivai turi būti nepastebimi.

GIMIAU 1944 metais Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija, JAV). Nuo pat vaikystės man įtakos turėjo tėvas, senelis ir dėdė. Visi jie tarnavo karinėse pajėgose, ir tai laikė didžiausiu pasiekimu. Dar būdamas berniukas vaikštinėdavau netoli karinių jūrų laivų statyklos. Čia pirmąsyk pamačiau ir povandeninį laivą. Nuo tos akimirkos tarnauti povandeniniame laive buvo mano tikslas. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į JAV Karinio jūrų laivyno akademiją. Ją baigiau po ketverių metų, 1966-aisiais.

Dalyvavau Karinio jūrų laivyno branduolinės inžinerijos ir povandeninių operacijų mokymo programoje. Paskui, 1967-ųjų balandį, susituokiau su Meri Li Karter. Ligi šiol ji tebėra mano brangi žmona. Galiausiai, 1968-ųjų kovą, išsipildė mano vaikystės svajonės — gavau paskyrimą į savo pirmąjį povandeninį JAV karo laivą Jack. Maždaug po metų Meri Li pagimdė pirmą iš mūsų dviejų vaikų — dukrelę Alison.

1971 metais mane paskyrė JAV povandeninio karo laivo Andrew Jackson inžinieriumi mechaniku. Šio laivo kapitono žodžiai pacituoti straipsnio pradžioje. Laive su „Polaris“ tipo balistinėmis raketomis patyrėme, kas povandeninių laivų įgulai siaubingiausia — gaisrą. Kiek po vidurnakčio, kai su keletu tarnybos draugų jau ilsėjomės, pajutome stiprų smūgį. Paskui suskambo gongas ir išgirdome pranešimą: „Gaisras pirmajame mašinų skyriuje!“

Kadangi buvau atsakingas už beveik visas mechanines ir elektros sistemas, puoliau žiūrėti, kas atsitiko. Liepsna įsiplieskė viename iš laivo deguonies generatorių, tiekiančių mums orą. Užsidėję dujokaukes, keturiese iš patalpos pašalinome bet kokias degias dujas. Laimei, niekas nenukentėjo. Nors ir ištiko ta nesėkmė, mums paskirtą patruliavimo tarnybą galėjome tęsti. Tai įrodė, kad mūsų įgula gerai pasirengusi.

Pasirinkau knygą apie taikdarį

Kad lengviau pakeltume įtampą darbe, mus skatino po kelias valandas per savaitę skirti savišvietai. Paprastai skaitydavau garsių kariškių biografijas. Tačiau tąsyk nusprendžiau paskaityti apie gerai žinomą taikdarį — Jėzų Kristų. Paėmiau į rankas Bibliją, kurią buvau gavęs Karinio jūrų laivyno akademijos baigimo proga, ir pradėjau skaityti Evangelijas. Bet iš to, ką perskaičiau, klausimų kilo daugiau, nei radau atsakymų. Man reikėjo pagalbos.

 Mūsų patruliavimui einant į pabaigą, vadas sukvietė įgulą į kajutkompaniją ir pranešė: „Ponai, mūsų inžinierių ką tik paskyrė į patį geriausią darbą Jungtinių Valstijų kariniame jūrų laivyne. Jis tarnaus inžinieriumi mechaniku pirmajame naujausios klasės puolamajame povandeniniame laive.“ Buvau apstulbintas!

Pagal naują paskyrimą su šeima persikėlėme į Niuport Niusą (Virdžinijos valstija), kur buvo statomas JAV povandeninis karo laivas Los Angeles. Turėjau prižiūrėti ir tikrinti inžinerines sistemas, sudarinėti techninius žinynus ir mokymo programas. Darbas buvo itin sudėtingas, bet man patiko. Tuomet Meri Li pagimdė mūsų sūnų Dru. Dabar turėjau du vaikus, ir mano mintys vėl krypo prie Dievo. „Koks jo požiūris į karą? Kaip yra su žmogumi, kai jis miršta? Ar yra pragaras?“

Pagaliau sužinau atsakymus!

Maždaug tuo laiku pas mano žmoną pradėjo lankytis dvi Jehovos liudytojos. Kartą, kai iš laivų statyklos paskambinau į namus, Meri Li pasakė:

— Dabar pas mane yra dvi „Biblijos ponios“.

— Iš kokios jos bažnyčios? — paklausiau.

— Jehovos liudytojų, — paaiškino.

Kas tie liudytojai, nė nenutuokiau, bet norėjau suprasti, ką rašo Biblija. „Pakviesk jas užeiti kurį vakarą“, — pasakiau. Neilgai trukus viena iš jų atėjo su savo vyru, ir mudu su žmona pradėjome studijuoti Bibliją.

Pagaliau radau atsakymus į klausimus, kurie nedavė man ramybės ne vienerius metus. Pavyzdžiui, išsiaiškinau, kad mirusieji „nebežino nieko“, kaip Jėzus sakė viename palyginime, yra tarsi nugrimzdę į gilų miegą (Mokytojo 9:5; Jono 11:11-14). Todėl nejaučia nei džiaugsmo, nei kančių, o tiesiog „miega“ mirties miegu laukdami prikėlimo.

Mudu su Meri Li pradėjome lankyti krikščionių sueigas Karalystės salėje. Ten matėme, kaip įvairių kultūrų, išsilavinimo, etninės kilmės liudytojai taikiai ir vieningai tarnauja Dievui. Abu su žmona padarėme išvadą, kad Biblija iš tiesų gali pagerinti žmonių gyvenimą (Psalmyno 19:8-11 [19:7-10, Brb]).

Apsisprendimo metas

Kai 1973-iaisiais tarp arabų ir Izraelio įsiplieskė karas, buvo dislokuoti Atlanto flotilės povandeniniai laivai. Karo veiksmai lengvai galėjo išsiplėsti, todėl pradėjau suvokti, kad tikrą ilgalaikę taiką užtikrins tiktai Dievo  Karalystė, o ne žmonių vykdoma politika. Dažnai melsdavausi: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia [. . .] žemėje“, tačiau nežinojau, ką tai reiškia (Mato 6:9, 10). Dabar supratau, jog Dievo Karalystė — tai dangiškoji valdžia, kuri netrukus valdys visą žemę ir išvalys ją nuo blogio bei piktadarių (Danieliaus 2:44; 7:13, 14).

Mane ypač sudomino tai, kas užrašyta 2 Korintiečiams 10:3, 4. Čia sakoma, jog tikrieji krikščionys ‘kovoja ne kūniškai, nes jų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę’. Sužinojau, kad šie „ginklai“ dvasiniai, ir vienas iš jų — „Dvasios kalavijas“ — yra Šventoji Biblija (Efeziečiams 6:17).

Atsidūriau kryžkelėje. Tęsti mėgiamą profesinę veiklą, kuriai reikėtų atiduoti visas jėgas, ar suderinti savo gyvenimą su Biblijos tiesa? Maldoje prašiau Dievą, kad suteiktų išminties, ir, visa giliai apmąstęs, padariau išvadą — jei nuoširdžiai trokštu būti taikdarys, turiu elgtis pagal Dievo nurodymus.

Mano naujas „Vyriausiasis kariuomenės vadas“

Meri Li ir aš su malda apsvarstėme savo ateitį ir tvirtai pasiryžome tarnauti vieninteliam tikrajam „Vyriausiajam kariuomenės vadui“ — Jehovai Dievui. Abu nusprendėme paaukoti gyvenimą Jehovai, ir aš pateikiau prašymą atsistatydinti iš karinio jūrų laivyno. Laukti atsakymo mane perkėlė į Norfolką (Virdžinijos valstija). Mano apsisprendimas daugumą drauge tarnavusių karininkų glumino, kai kas netgi rodė priešiškumą. Bet buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai domėjosi mano bibline nuostata ir gerbė šitokį žingsnį.

Iš karo tarnybos mane atleido 1974-aisiais. Tais pačiais metais Hamptone (Virdžinijos valstija) vykusiame Jehovos liudytojų srities kongrese „Dievo tikslas“ abu su žmona parodėme pasiaukojimą Dievui vandens krikštu (Mato 28:19, 20). Prasidėjo mūsų naujas gyvenimas.

Susiduriame su kitais sunkumais

Mudu su Meri Li auginome du mažus vaikus, nebegavome jokių pajamų, o pinigų turėjome tik kokiai porai mėnesių. Pasiunčiau savo gyvenimo aprašymą keliems darbdaviams ir visa atidaviau į Dievo rankas. Netrukus viena komunalinių paslaugų įmonė pasiūlė man darbą. Atlyginimas siekė maždaug pusę to, ką gaudavau tarnaudamas kariniame jūrų laivyne, bet su šeima galėjome likti gyventi ten pat.

Tiek žmona, tiek aš darėme dvasinę pažangą, todėl norėjome Jehovai tarnauti daugiau. Viena mūsų pažįstamų liudytojų šeima persikėlė tarnauti į Virdžinijos valstijos centrinę dalį, kur labiau reikėjo Biblijos mokytojų, ir pakvietė mus pasisvečiuoti. Užteko vieno karto, kad imtume galvoti apie persikėlimą ten ir mes. Įmonei padaviau prašymą dirbti kitoje vietoje, ir, mano džiaugsmui, vadovybė jį patenkino. Dargi gavau paaukštinimą! Be to, įmonė sutiko apmokėti mūsų persikraustymo išlaidas. Dievas tikrai rūpinasi tais, kas stengiasi vykdyti jo valią (Mato 6:33).

Kadangi tenkinomės palyginti kukliomis pajamomis, Meri Li ir aš galėjome būti visalaikiai tarnai. Todėl mums buvo įmanoma daug laiko praleisti su savo puikiais vaikais, kol šie augo. Ir išties rezultatai teikia begalinį džiaugsmą — Alison ir Dru „gyvena tiesoje“ (3 Jono 4; Patarlių 23:24).

Be abejo, apsirūpinimas būstu, finansinė padėtis, sveikata ir tai, kad senstame, kartais kelia nerimą. Bet Jehova visada buvo šalia mūsų. Ar apgailestauju atsisakęs „tyliosios“ tarnybos? Tikrai ne! Kai su Meri Li apmąstome savo gyvenimą, nė kiek neabejodami galime pasakyti, kad tarnauti Jehovai tikrai yra kilniausias ir didžiausią pasitenkinimą teikiantis siekis (Mokytojo 12:13).

[Anotacija 14 puslapyje]

Pasiryžome tarnauti vieninteliam tikrajam „Vyriausiajam kariuomenės vadui“

[Paveikslas 12, 13 puslapiuose]

JAV karo laivas „Los Angeles“

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Navy photo

[Paveikslas 13 puslapyje]

Su Meri Li dabar