Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2009 m. lapkritis

Ar įmanoma mylėti savo priešus?

Ar įmanoma mylėti savo priešus?

 Biblijos požiūris

Ar įmanoma mylėti savo priešus?

„Aš jums sakau, — kalbėjo Jėzus, — mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mato 5:44, 45).

KUO laikote religiją jūs — meilės ir taikos puoselėtoja ar neapykantos ir smurto skleidėja? Daugelio nuomone, šiandien religijai veikiau tinka paskesnis apibūdinimas, ypač kai jos išpažinėjai aktyviai dalyvauja politikoje, kursto etninę nesantaiką ir nacionalizmą. Tačiau, kaip matome iš Jėzaus žodžių, tikrieji „Dievo vaikai“ atspindi Dievo meilę ir myli net savo priešus.

Kitas Dievo tarnas pareiškė: „Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. [. . .] Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12:20, 21). Bet ar šiame susiskaldžiusiame pasaulyje tokia meilė tikrai įmanoma? Jehovos liudytojai vienbalsiai sako: „Taip!“ Apsvarstykime Jėzaus ir jo pirmųjų mokinių pavyzdį.

Jie mylėjo savo priešus

Jėzus mokė tiesos apie Dievą, ir daugelis mielai jo klausė. Tačiau kiti atsigręžė prieš jį, kai kurie — dėl neišmanymo (Jono 7:12, 13; Apaštalų darbų 2:36-38; 3:15, 17). Nepaisant to, Jėzus ir toliau dalijosi gyvybę gelbstinčia žinia su visais, taip pat ir su savo priešininkais (Morkaus 12:13-34). Kodėl jis taip darė? Jėzus žinojo, jog kai kurie gali pasikeisti, pripažinti, kad jis yra Mesijas, ir priimti dvasines tiesas iš Dievo Žodžio (Jono 7:1, 37-46; 17:17).

Meilę savo priešams Jėzus parodė net tą vakarą, kai jį neteisėtai suėmė jų ginkluota gauja. Jis išgydė vieną iš užpuolikų, kuriam apaštalas Petras smogė kalaviju. Tąsyk Jėzus nurodė svarbų principą, kuriuo tikrieji jo sekėjai vadovaujasi iki šiol. Jis pasakė: „Kurie  griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:48-52; Jono 18:10, 11). Po kokių 30 metų apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. [. . .] Kentėdamas [jis] negrasino, bet visa pavedė [Dievui]“ (1 Petro 2:21, 23). Petras, be abejo, pasimokė, kad tikrieji Kristaus sekėjai ne kerštauja, bet rodo meilę (Mato 5:9).

Kiekvienas, kuris ‘eina Jėzaus pėdomis’, atspindi jo meilę ir gailestingumą. „Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai [. . .] būti kantriam“, — sakoma 2 Timotiejui 2:24. Taikingumas turi akivaizdžiai atsispindėti krikščionio gyvensenoje.

Taikingi „Kristaus pasiuntiniai“

Savo bendratikiams apaštalas Paulius rašė „Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai [. . .]. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“ (2 Korintiečiams 5:20, Brb). Ambasadoriai, arba pasiuntiniai, nesikiša į šalių, kuriose tarnauja, vidaus politiką ir karo veiksmus. Jie lieka neutralūs. Jų pareiga — atstovauti vyriausybei, kurios vardu jie kalba, ir ją palaikyti.

Tą patį galima pasakyti ir apie Kristaus pasiuntinius. Jie pripažįsta Jėzų Karaliumi ir atstovauja jo dangiškajai Karalystei, taikiai skelbdami gerąją naujieną (Mato 24:14; Jono 18:36). Todėl apaštalas Paulius savo laikų krikščionims rašė: „Mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę. [. . .] Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“ (2 Korintiečiams 10:3-5; Efeziečiams 6:13-20).

Kai Paulius rašė šiuos žodžius, krikščionys daugelyje šalių buvo persekiojami. Be abejo, jie galėjo atsikeršyti. Tačiau, užuot taip elgęsi, toliau rodė meilę savo priešams ir su kiekvienu, kuris klausė, dalijosi taikia žinia. Leidinyje Encyclopedia of Religion and War teigiama: „Pirmieji Jėzaus mokiniai atsisakė kariauti ir tarnauti kariuomenėje“, pripažindami, jog tai „nesuderinama su Jėzaus meilės etika ir įsakymu mylėti savo priešus“. *

Jehovos liudytojai, kaip ir pirmieji krikščionys, Jėzų pripažįsta savo Karaliumi, taip pat Karaliumi Dievo Karalystės — dangiškosios valdžios, kuri netrukus žemėje įgyvendins amžiną taiką ir užtikrins saugumą (Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10). Todėl, kaip pasiuntiniai, jie propaguoja tos Karalystės pranašumus. Sykiu stengiasi būti geri šalies, kurioje gyvena, piliečiai — moka mokesčius ir paklūsta tiems įstatymams, kurie neprieštarauja Dievo įstatymui (Apaštalų darbų 5:29; Romiečiams 13:1, 7).

Deja, Jehovos liudytojai, kaip ir pirmieji krikščionys, kartais yra neteisingai suprantami, visaip šmeižiami ir persekiojami. Vis dėlto jie niekada neatsako tuo pačiu. Priešingai, vildamiesi, kad kai kurie priešininkai galbūt ‘susitaikys su Dievu’, stengiasi būti „taikoje su visais žmonėmis“ ir turi viltį gyventi amžinai * (Romiečiams 12:18; Jono 17:3).

[Išnašos]

^ pstr. 13 „Iki Konstantino [Romos imperatorius, valdęs 306—337 metais] laikų gyvenę krikščionys, rašytojai, vieningai smerkė žudynes kare“, — rašoma Encyclopedia of Religion and War. Požiūris pasikeitė išplitus Biblijoje išpranašautai atskalūnybei (Apaštalų darbų 20:29, 30; 1 Timotiejui 4:1).

^ pstr. 15 Esant reikalui, Jehovos liudytojai, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, savo religijos laisvę gina teisinėmis priemonėmis (Apaštalų darbų 25:11; Filipiečiams 1:7).

AR ŽINOTE?

▪ Kaip krikščionys turėtų elgtis su savo priešininkais? (Mato 5:43-45; Romiečiams 12:20, 21)

▪ Kaip Jėzus reagavo, kai buvo persekiojamas? (1 Petro 2:21, 23)

▪ Kodėl pirmieji krikščionys atsisakė fizinės kovos? (2 Korintiečiams 5:20; 10:3-5)