Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2008 m. spalis

Stumbrai — išgelbėti nuo užmaršties

Stumbrai — išgelbėti nuo užmaršties

 Stumbrai — išgelbėti nuo užmaršties

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO LENKIJOJE

Brakonierius apėmė azartas. Pagaliau jie aptiko pėdsakus, kurių ieškojo. Vyrai sparčiai pasileido pirmyn, ir galiausiai prieš jų akis šmėstelėjo taikinys. Jo kailis buvo tamsiai rudas, barzda kone juoda. Virš galvos styrojo staigiu kampu į vidų lenkti ragai. Vertinga mėsa ir kailis brakonieriams turėjo atnešti gražią sumelę.

Pirmas šūvis gyvūną sužeidė. Ieškodamas priebėgos jis metėsi į mišką, bet pasislėpti nesuspėjo. Antras šūvis buvo taiklus, ir pusę tonos sveriantis milžinas griuvo ant žemės. Brakonieriai nė nenumanė, jog šis įvykis įeis į istoriją. Tą 1919-ųjų balandį Lenkijoje jie nušovė paskutinį laukinį žemumų stumbrą. Laimei, nelaisvėje — zoologijos soduose ir pas privačius asmenis — pavienių stumbrų dar buvo likę.

SENIAU didžiojoje Europos žemyno dalyje stumbrų (Bison bonasus) buvo daugybė. Suaugęs patinas gali sverti iki 900 kilogramų ir ties pečiais būna iki dviejų metrų aukščio. Šie stambūs žinduoliai buvo vadinami girių karaliais.

Stumbrui būdinga tai, kad priekinė jo kūno dalis nėra proporcinga pasturgaliui: pečiai platūs, masyvūs, pastebimai susimetę į kuprą, o pasturgalis palyginti nestambus. Užpakalinė kūno dalis apaugusi trumpais plaukais, o priekinė — ilgais gaurais. Be to, stumbras turi barzdą.

Ties išnykimo riba

Apskaičiuota, jog dabar stumbrų likę vos keli tūkstančiai. Ūkių plėtra ir masinis miškų naikinimas šiuos milžinus stūmė iš jų arealo, o brakonieriai negailestingai medžiojo. Aštuntajame amžiuje stumbrai išnyko Galijoje (dabartinė Prancūzija ir Belgija).

XVI amžiuje Lenkijos karaliai mėgino šiuos gyvūnus apsaugoti. Vienas pirmųjų konkrečių veiksmų ėmėsi Zigmundas II Augustas. Jis išleido įstatymą, pagal kurį už stumbro nudobimą buvo baudžiama mirtimi. Kodėl tokia griežta bausmė? Anot Belovežo nacionalinio parko darbuotojo dr. Zbignevo Krasinskio, „taip stengtasi  išsaugoti šiuos gyvūnus, kad jie taptų medžioklės trofėjais valdovams ir jų dvariškiams“. Nors bausta griežtai, įstatymai ne ką tepadėjo, ir XVIII amžiaus pabaigoje Europoje stumbrų teliko rytų Lenkijoje esančioje Belovežo girioje ir Kaukaze.

XIX amžiuje padėtis pagaliau ėmė gerėti. Rusijos imperijai aneksavus Belovežo girią, imperatorius Aleksandras I išleido įsaką stumbrus saugoti. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Stumbrų populiacija ėmė sparčiai didėti ir 1857-aisiais šių valdžios saugomų gyvūnų jau buvo kone 1900. Vėliau imtos statyti žiemos šėryklos. Buvo kruopščiai planuojamos girdyklos, valomi nauji plotai ir apsėjami stumbrų pašarui tinkamais augalais.

Deja, geri laikai truko neilgai. Per kitus šešis dešimtmečius stumbrų sumažėjo perpus. Galutinis smūgis Lenkijos stumbrams buvo suduotas įsiliepsnojus Pirmajam pasauliniam karui. Nors vokiečiai išleido įsaką „stumbrus išsaugoti būsimosioms kartoms kaip unikalų gamtos paminklą“, bandą mažino tiek besitraukianti vokiečių armija, tiek rusų pasipriešinimo kovų dalyviai, tiek niekad savo „amato“ neatsisakantys brakonieriai. Taigi, kaip jau minėta straipsnio pradžioje, 1919-aisiais Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laukinis stumbras.

Sugrįžę iš nebūties

Siekiant išsaugoti šiuos girių galiūnus, 1923-iaisiais įkurta Tarptautinė stumbrų apsaugos organizacija. Pirmiausia reikėjo suskaičiuoti, kiek grynaveislių stumbrų likę nelaisvėje. * Pasirodo, pasaulio zoologijos soduose bei žvėrynuose bebuvo 54 žemumų stumbrai. Tačiau veislei tiko ne visi — vieni buvo per seni, kiti pasiligoję. Galiausiai reprodukcijai atrinkta 12 stumbrų. Žinoma, kad visi dabartiniai Europos žemumų stumbrai kilę tik iš penkių tų atrinktų individų.

1929-ųjų rudenį į natūralią aplinką — specialiai įrengtą draustinį Belovežo girioje — vėl paleisti du žemumų stumbrai. Po dešimties metų čia jų jau buvo šešiolika.

Išgelbėti nuo užmaršties?

XXI amžiaus pradžioje pasaulyje buvo maždaug 2900 stumbrų, apie 700 iš jų — Lenkijoje. Per kelerius metus stumbrų bandos buvo apgyvendintos Baltarusijoje, Kirgizijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje.

Tačiau tai nereiškia, jog šiems milžinams pavojus nebegresia. Grėsmę vis dar kelia parazitai, ligos, pašaro ir vandens stygius, brakonieriai. Kita rimta problema — išsigimimai, nes stumbrų genofondas gana ribotas. Taigi stumbrai tebėra įtraukti į Raudonąją knygą, kur surašytos visame pasaulyje nykstančių augalų ir gyvūnų rūšys.

Žmogaus ryžtas išsaugoti stumbrus padėjo jiems išlikti iki mūsų dienų. Vis dėlto jau cituotas dr. Krasinskis primena, jog „tai, kas ištiko stumbrus, aiškiai rodo, kaip per labai trumpą laiką prie išnykimo ribos gali atsidurti bet kuri rūšis, o ją išgelbėti įmanoma tik milžiniškomis pastangomis“. Stumbrų, kaip ir daugelio kitų gyvūnų, ateitis nėra aiški. Bet kol kas girių karaliai, galima sakyti, išgelbėti nuo užmaršties.

[Išnaša]

^ pstr. 13 Stumbrai yra dviejų porūšių: belovežiniai — žemumų ir kaukaziniai — kalnų. Paskutinis kaukazinis stumbras nugaišo 1927-aisiais. Bet kiek anksčiau kitas šio porūšio stumbras buvo sukergtas su belovežiniu, taigi atsirado mišrus palikuonis. Keli šitokie negrynaveisliai kaukaziniai stumbrai tebegyvena ligi šiol.

 [Paveikslai 10 puslapyje]

Stumbras Belovežo nacionaliniame parke

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Białowieski Park Narodowy