Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2008 m. spalis

Puerto Rikas. Lobiai saulėje

Puerto Rikas. Lobiai saulėje

 Puerto Rikas. Lobiai saulėje

KRISTUPAS KOLUMBAS su ispanų flotile 1493-iųjų lapkričio 19-ąją įplaukė į vešlia augmenija apaugusios vienos Karibų jūros salos įlanką. Tą salą jis pavadino San Chuano Batistos (šv. Jono Krikštytojo) vardu. Skubiai pasipildęs atsargų Kolumbas tęsė savo antrąją atradimų kelionę.

Auksaspalviai paplūdimiai su siūruojančiomis palmėmis ir vešli atogrąžų augmenija šį tyrinėtoją mažai teviliojo. Kolumbui rūpėjo didesnės salos ir dar neatrasti lobiai.

Ispanas Ponse de Leonas, kai kurių manymu, lydėjęs Kolumbą toje kelionėje, nusprendė grįžti į salą, vietos kalba vadinamą Boriquén (boriken). Prisiklausęs kalbų apie vietinių nešiojamus aukso papuošalus, jis nė kiek neabejojo, kad salos kalvose slypi auksas. Po penkiolikos metų jis sugrįžo, kad čia įsitvirtintų. 1521-aisiais šiaurinėje salos pakrantėje ispanai įkūrė savo pagrindinę gyvenvietę. Ponse de Leonas, tikėdamasis čia rasti didelių turtų, naująjį miestą pavadino Puerto Riku (turtingas uostas). *

Ponse de Leono optimizmas pasirodė nepagrįstas. Puerto Rike buvę nedideli aukso kiekiai greit išseko ir politinių problemų padaugėjo. Galų gale Ponse de Leonas išvyko į dabartinę Floridos valstiją (JAV).

Nors naudingųjų iškasenų saloje buvo nedaug, ispanai greit suprato, kokia vertybė yra Puerto Riko pagrindinis uostas. Per XVI amžių jie salos sostinę pavertė saugiu uostu galionams, kuriais iš Amerikos į Ispaniją gabeno aukso lydinius. Netrukus San Chuanas jau buvo žinomas kaip „stipriausias ispanų atramos punktas Amerikoje“.

Stiprios 13 metrų aukščio, iki 6 metrų storio sienos ir dvi galingos tvirtovės ligi šiol tebeliudija apie didžiules San Chuano gyventojų pastangas apsaugoti savo miestą. Šiandien San Chuanas tebėra vienas patraukliausių Karibų jūros uostų. Vaikščiodami palei miesto sienas ir apžiūrinėdami senovinius pastatus lankytojai gali įsivaizduoti, kaip čia žmonės gyveno kolonijiniais laikais.

Senasis San Chuanas šiandien

Sienomis apjuosta miesto dalis — senasis San Chuanas yra visiška priešingybė aplink jį išsistačiusiai judriai šiuolaikinei sostinei. Senamiestis primena vandenyne plaukiantį laivą. Jo „pirmagalį“ — iškyšulį į Atlantą — iš trijų pusių skalauja vandenys. Šio strateginio pleišto gale stovi El Moras, ispanų tvirtovė, sauganti įeigą į uostą. Už jos siaurą, laivo išlinkį primenančią sąsmauką iš abiejų pusių saugo mūro pylimai. O už daugiau kaip pusantro kilometro į rytus stovi kita didžiulė tvirtovė — San Kristobalis. Ji buvo pastatyta, kad apgintų „laivagalį“ nuo bet kokio galimo užpuolimo iš sausumos. Tarp šių dviejų tvirtovių ir įsispraudė senasis San Chuanas. 1983 metais UNESCO jį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Senamiestis kruopščiai restauruojamas. Gyventojai nuotaikingomis pastelinėmis spalvomis dažo savo namus, ryškiomis gėlėmis puošia kaltinius balkonus, kiemuose  prisodina atogrąžų augalų. Melsvai pilki grindinio akmenys, kuriais išklotos siauros San Chuano gatvelės, buvo atgabenti iš Ispanijos geležies rūdos kasyklų. Tuos akmenis, padarytus iš kasyklų šlako, į Puerto Riką plaukiantys ispanų laivai naudodavo kaip balastą.

Ant San Kristobalio pylimų ligi šiol tebestovi senoviniai ispanų pabūklai. O ten, kur anksčiau telkdavosi aukso prikrauti ispanų galionai, dabar dažnai švartuojasi kruiziniai laivai, „prikrauti“ turistų. Jie mielai lankosi šiame mieste ir dėl malonios aplinkos bei vietinių draugiškumo. Senamiestyje pirmumo teisę tebeturi pėstieji, todėl mandagūs vairuotojai neretai kantriai laukia, kol fotografai gatvėje užfiksuos atostogų akimirkas.

Keturios apsaugos vertos ekosistemos

Nors trečdalis salos gyventojų susispietę San Chuane, Puerto Rike netrūksta ir kitokių įdomybių. Sala palyginti nedidelė, tačiau dėl klimato ir paviršiaus įvairovės joje gausu visokiausios augalijos ir gyvūnijos. Paminėsime tik keturias  unikalias ekosistemas, kurias Puerto Riko valdžia stengiasi išsaugoti.

El Jankės nacionalinis miškas yra rezervatas, įkurtas apsaugoti vienam iš Karibuose likusių drėgnųjų atogrąžų miškų. Jo atšlaites puošia kriokliai. Žaliame ūkanotųjų miškų fone išryškėja oranžiniai bromelijinių šeimos augalų žiedai, o milžiniški paparčiai dėl erdvės varžosi su lianomis ir palmėmis. Šitokiame prieglobstyje saugiai jaučiasi, nors ir nykstančios, papūgos puertorikinės amazonės bei Puerto Riko simbolis coquí (koki) — mažytės medvarlės, kurios savo nepaliaujamu kvaksėjimu pripildo mišką ritmingų garsų.

Žvelgiant iš toliau, El Jankės šlaitai atrodo lyg būtų apdengti sidabro šydu. Tą spalvą jie įgauna dėl puošniosios delnuotės lapų. Šios rūšies medžiai suvešėjo po uragano Hugo, praūžusio čia prieš kelerius metus. Tai geras ženklas. „Po stichinių nelaimių miškas pajėgia atsigauti be didelės pagalbos, — paaiškino rezervato biologas. — Realus pavojus kyla tada, kai į jį pasikėsina žmogus.“ Parke auga 225 rūšių medžiai, 100 rūšių paparčiai ir 50 rūšių orchidėjos. Dėl floros įvairovės šis parkas laikomas Jungtinių Tautų biosferos rezervatu.

Gvanikos biosferos rezervatas. Visiškai tikėtina, jog sausųjų atogrąžų miškų tėra likę koks vienas procentas. Vienas ryškiausių tokio miško pavyzdžių yra vos už kelių valandų kelio važiuojant nuo El Jankės. Kai kurie botanikai Gvaniką vadina „galbūt idealiausiu subtropiniu sausuoju mišku pasaulyje“. Jame veisiasi dauguma Puerto Riko vietinių paukščių, be to, veša 750 rūšių augalų, 7 procentai iš jų — nykstantieji. Neįprasti žiedai  patraukia kolibrius ir daugybę drugių. Palei sausuosius miškus tęsiasi žmogaus nepaliesta kranto linija, kur dėti kiaušinių atšliaužia žalieji ir kietaodžiai vėžliai.

Mangrovės ir koralų rifai. Gvanikos rezervatui priklauso ir išilgai kranto nusitęsęs mangrovių miškų ruožas. „Mūsų rezervate mangrovėms lengviau likti nepažeistoms, nes čia nėra nei pramoninių, nei žemės ūkio nuotekų, — paaiškino vienas iš parko prižiūrėtojų. — O pačios mangrovės yra ideali vieta neršti daugeliui žuvų, gyvenančių koralų rifuose.“ Kita unikali atrakcija, kurią turistai gali pamatyti tik nepaliestose mangrovėse, — švytintys užutėkiai. Jų Puerto Rike yra keletas. (Skaitykite  rėmelį apačioje.)

Prie koralų rifų, susidariusių toliau nuo kranto, intensyviai žvejoti draudžiama. Be to, keletas seklumų ir povandeninių rifų priklauso nacionaliniam parkui. Šie povandeniniai sodai — nuostabus reginys narams. Čia jie gali iš arti gėrėtis vėžliais, lamantinais ir įvairiausiomis spalvingomis žuvimis.

Nors Puerto Rikas nepadarė įspūdžio Kolumbui ir nuvylė pralobti siekusius konkistadorus, jis džiugina šiuolaikinius turistus. Puerto Rike jie regi gausybę gamtos turtų.

[Išnaša]

^ pstr. 4 Netrukus dėl kažkokio nesusipratimo tarp kartografų salos ir pagrindinės gyvenvietės pavadinimus pradėta painioti. Nuo to laiko Puerto Riku tapo įprasčiau vadinti ne sostinę San Chuaną, o pačią salą.

[Rėmelis/paveikslas 16 puslapyje]

UNIKALI OBSERVATORIJA

Puerto Rike verta aplankyti ir Aresibo observatoriją, įsikūrusią maždaug už 80 kilometrų į vakarus nuo San Chuano. Joje yra didžiausias pasaulyje radioteleskopas su 305 metrų skersmens lėkšte, arba dubens formos reflektoriumi. Šitokio dydžio teleskopu astronomai gali stebėti objektus, kurių kitais teleskopais aptikti neįmanoma.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Arecibo Observatory/David Parker/Science Photo Library

[Rėmelis/paveikslas 17 puslapyje]

 „LYG MAUDYTUMEIS ŽVAIGŽDĖSE“

Vjekeso saloje netoli Puerto Riko pakrantės yra įlankėlė, žinoma kaip Švytintis užutėkis. Taip jis vadinamas ne veltui, nes manoma, jog čia yra didžiausia pasaulyje fosforescuojančių vandens organizmų koncentracija. Kai tie mikroorganizmai, šarvuotieji žiuželiniai, sujudinami, jie ima švytėti žalsvai melsva šviesa. Dėl šitokios jų savybės galima išvysti reginį, kuris gamtoje laikomas vienu neįprasčiausių.

Tie, kas atplaukia į šią lagūną naktį, pirmiausia švytėjimą pamato, kai išgąsdinta žuvis sprunka nuo jų valties. Takas, kurį ji palieka skrosdama tamsų vandenį, blyksi tartum krentančios žalios žvaigždės. Tamsoje tokiame vandenyje matomas kiekvienas plaukiančio žmogaus judesys. O plaukikams iškėlus rankas virš vandens, lašeliai nuo jų krenta nelyginant mirgančios žvaigždės. „Jautiesi, lyg maudytumeis žvaigždėse“, — susižavėjęs pareiškė vienas turistas.

[Paveikslas 15 puslapyje]

El Moras

[Paveikslas 15 puslapyje]

Senamiesčio vaizdas žvelgiant iš San Kristobalio

[Paveikslas 15 puslapyje]

Senasis San Chuanas

[Paveikslas 16 puslapyje]

Papartis El Jankės drėgnajame miške

[Paveikslas 16, 17 puslapiuose]

Gvanikos pakrantė

[Šaltinio nuoroda]

© Heeb Christian/age fotostock

[Paveikslas 17 puslapyje]

Puertorikinės amazonės

[Paveikslas 17 puslapyje]

Koralų rifas

[Paveikslo šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Passport Stock/age fotostock

[Paveikslo šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Visos nuotraukos: Passport Stock/age fotostock

[Paveikslų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Papūgos: U.S. Geological Survey/Photo by James W. Wiley; rifas: © Stuart Westmorland 2005; plaukikas: Steve Simonsen