Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2008 m. rugsėjis

Mirtis — ar tai išties visko pabaiga?

Mirtis — ar tai išties visko pabaiga?

VIENAS aštuoniasdešimt penkerių metų vyras 1987-ųjų vasarį nusprendė nutraukti jam reguliariai daromą dializę, palaikančią jo gyvybę. Po poros savaičių jis ramiai užgeso savo namuose, slaugomas vienintelio sūnaus.

Per tas keliolika paskutinių dienų tėvas ir sūnus turėjo progą grįžti prie klausimo, apie kurį jau buvo kalbėję anksčiau: ar gali būti, kad po mirties žmogus vėl gyvens? Universitetinį išsilavinimą turintis tėvas buvo skeptikas. Jis palaikė evoliucijos teoriją, o religijų veidmainystės jam kėlė pasibjaurėjimą. Save jis laikė agnostiku ir buvo įsitikinęs, kad neįmanoma žinoti, yra Dievas ar ne.

Sūnus, trokšdamas paguosti tėvą ir suteikti jam vilties, paaiškino, kodėl tikėtis vėl gyventi po mirties visai realu. Mirčiai artėjant tėvas pripažino, kad dar sykį gyventi kupinam jėgų ir sveikatos jam norėtųsi.

Paguoda žvelgiant mirčiai į akis

Jeigu ne visi, tai bent dauguma norėtų gyventi iš naujo, jei tik grįžtų jėgos ir sveikata, o pasaulis būtų taikus. Žmonės nėra gyvūnai, kurie Biblijoje vadinami „neprotingais“ arba „[turinčiais instinktą] padarais“ (2 Petro 2:12; Jr, išnaša). Mes laidojame savo mirusiuosius. Mąstome apie ateitį. Nenorime senti, sirgti, mirti. Deja, tikrovė kitokia.

Artėjanti mirtis — mūsų pačių arba artimųjų — mus prislegia. Tačiau Biblija ragina apie mirtį galvoti be baimės: „Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama.“ Paskui priduria: „Gyvieji tesideda tai į širdį“ (Mokytojo 7:2). Kodėl reikia dėtis tai į širdį, arba rimtai susimąstyti apie mirtį?

Viena, mes turime įgimtą troškimą gyventi ir mėgautis ramiu, saugiu gyvenimu. Pati mūsų prigimtis priešinasi mirčiai, arba nebūčiai. Su mirtimi susitaikyti sunku, o gal apskritai neįmanoma. Ir Biblija paaiškina kodėl: „[Dievas] įdiegė amžinybę į jų širdį“ (Mokytojo 3:11). Mes norime gyventi, o ne mirti. Tik pamąstykime: ar šis troškimas būtų toks stiprus, jeigu Kūrėjas nebūtų iš pat pradžių numatęs mums amžino gyvenimo? Ar įmanoma, kad žmogus vėl gyventų — laimingas ir visad sveikas?

Kodėl galima tuo tikėti

Pernai Amerikos pensininkų asociacijos leidžiamame žurnale AARP The Magazine pasirodė straipsnis „Gyvenimas po mirties“. Buvo apklausta nemažai žmonių, kuriems per penkiasdešimt, ir paaiškėjo, jog „kone trys ketvirtadaliai (73 procentai) pritaria teiginiui „tikiu gyvenimu po mirties“. Kita vertus, pasak žurnalo, beveik ketvirtadalis sutinka su teiginiu „tikiu, kad sulig mirtimi gyvenimas baigiasi“. Bet ar žmonės išties nori tuo tikėti?

Tame pačiame straipsnyje buvo pacituotas vienas katalikas iš Niujorko, vardu Tomas: „Jie skelbia gyvenimą po mirties, ar ne? Bet maža kas ką šneka. Reikia pačiam galvą ant pečių turėt. Va aš einu į mišias. Kiti į mane pažiūrės ir pasakys — jis tiki pomirtiniu gyvenimu, bet iš tikrųjų netikiu. O jei toks gyvenimas ir yra, na ką? Aš tik išlošiu.“

Daugelis, kaip ir Tomas, nusiteikę skeptiškai. Straipsnio pradžioje paminėtas tėvas  sūnui dažnai sakydavo: „Religijos reikia tiems, kurie nepajėgia susitaikyti su mirties realybe.“ Vis dėlto tiek jam, tiek kitiems skeptikams tenka pripažinti, kad tikėjimas visagaliu Kūrėju paaiškina stebuklus, kurių niekaip kitaip paaiškinti neįmanoma.

Pavyzdžiui, po apvaisinimo praėjus vos trims savaitėms pradeda formuotis embriono smegenų ląstelės. Jos dauginasi šuoliais — kartais iki ketvirčio milijono per minutę! Po devynių mėnesių gimsta kūdikis, kurio smegenys turi stebuklingą galią mokytis. Molekulinės biologijos specialistas Džeimsas Vatsonas žmogaus smegenis pavadino „pačiu sudėtingiausiu dariniu, kokį tik esame aptikę visatoje“.

Ar mąstydamas apie tokius stebuklus jūs, kaip ir dauguma, jaučiate begalinę nuostabą? Ar tokie apmąstymai padėjo jums rasti atsakymą į klausimą, kurį iškėlė vienas labai seniai gyvenęs asmuo: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ Paskui jis pats su įsitikinimu Dievui atsakė: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:14, 15; Brb).

Be abejo, verta patyrinėti, kodėl vėl gyventi po mirties įmanoma ir kokį pagrindą turime tuo tikėti.