Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2008 m. rugsėjis

Kaip įveikti sunkumus, susijusius su Aspergerio sindromu

Kaip įveikti sunkumus, susijusius su Aspergerio sindromu

 Kaip įveikti sunkumus, susijusius su Aspergerio sindromu

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

NORITE turėti draugų, bet sunku palaikyti pokalbį. Tačiau mėgstama tema galite postringauti valandų valandas. Jums patinka nusistovėjusi tvarka, o pokyčiai trikdo. Dažnai jaučiatės sunerimęs ir susierzinęs, kartais prislėgtas.

Žmonės jūsų nesupranta. Vadina keistuoliu, sunkaus būdo žmogumi ar net storžieviu. Jums nelengva suvokti kitų mintis ir jausmus, o ypač todėl, kad negalite perprasti jų mimikos ar kūno kalbos. Daugelis tų, kuriuos kamuoja Aspergerio sindromas, į panašias situacijas patenka nuolat.

Išvaizda šie asmenys niekuo nesiskiria nuo kitų ir dažnai yra labai protingi. Tačiau juos vargina neurologinio pobūdžio vystymosi sutrikimas, kuris kliudo jiems bendrauti su kitais. To sindromo požymiai labai įvairūs ir kiekvienam pasireiškia savaip. Vis dėlto įveikti su juo susijusius sunkumus įmanoma. Štai ką galėtų papasakoti Kler.

Pagaliau diagnozė!

Vaikystėje Kler buvo labai tyli ir užsisklendusi. Ji vengdavo žiūrėti žmonėms į akis ir baiminosi minios. Gerai kalbėti išmoko būdama dar visai nedidelė, bet išsiversdavo su kuo mažiau žodžių ir kalbėjo monotoniškai. Mergaitė mėgo nusistovėjusią tvarką, o šiai pasikeitus sutrikdavo.

Mokytojai su Kler greitai prarasdavo kantrybę, nes manė, kad ji užsispyrusi tyčia, o vaikai ją erzindavo. Kler mama irgi kentėjo, nes dėl dukros elgesio kai kas nepagrįstai kaltino ją. Galiausiai moteris nusprendė kelerius paskutinius mokslo metus mergaitę mokyti namuose.

Vėliau Kler bandė tai vienur, tai kitur įsidarbinti, bet nesugebėjo nei prisitaikyti prie kintančios tvarkos, nei padaryti darbo. Todėl ją vis atleisdavo. Paskutinėje darbovietėje, slaugos namuose, vyresnioji slaugytoja suprato, kad su Kler kažkas ne taip. Galiausiai jau šešiolikmetei gydytojai jai nustatė Aspergerio sindromą.

Taigi Kler mama pagaliau sužinojo, kodėl jos dukra elgiasi kitaip nei visi. Vienas pažįstamas apie šį sindromą surado informacijos. Ją perskaičiusi Kler nustebo: „Ar aš tikrai taip elgiuosi? Tai tokia aš atrodau iš šalies?“ Vietos socialinės tarnybos skyrius patarė Kler imtis darbo terapijos. Krisas, Jehovos  liudytojas, turintis patirties, kaip pagelbėti vaikams su ypatingais poreikiais, pasiūlė, kad Kler, kuri irgi yra liudytoja, savanoriškai padėtų prižiūrėti patalpas, kur jų krikščionių bendruomenė renkasi garbinti Dievą.

Kler mokosi „gyventi realiame pasaulyje“

Iš pradžių Kler su kitais savanoriais kalbėdavosi retai. Atsiradus kokiam reikalui, parašydavo Krisui žinutę, nes jai tai buvo lengviau nei pasakyti žodžiu. Pamažu Krisas skatino ją susėsti drauge ir išsamiai viską aptarti. Jis kantriai mokė merginą, jo paties žodžiais tariant, „gyventi realiame pasaulyje“. Krisas aiškino Kler, jog vengti kitų ir daryti tik tai, ką nori pati, nėra normalu. Jo padedama Kler pradėjo mokytis bendradarbiauti su aplinkiniais.

Dėl ankstesnės neigiamos patirties merginai trūko pasitikėjimo savimi, todėl į bet kokį jai pavedamą darbą reaguodavo vienaip: „Aš nesugebėsiu.“ Kaip Krisas sprendė šią problemą? Jis paskirdavo Kler nesunkią užduotį ir viską gerai išaiškinęs pridurdavo: „Tu sugebėsi.“ Užbaigusi darbą Kler jausdavosi laiminga. Krisas ją nuoširdžiai pagirdavo ir duodavo daryti vėl ką nors. Prisiminti daug žodinių nurodymų Kler būdavo sunku, bet surašytus ant lapo suprasdavo be jokio vargo. Taip pamažu įgijo pasitikėjimo savimi.

Kadangi Kler nemėgo būti, kur daug žmonių, ką nors pakalbinti per krikščionių sueigas jai buvo didelis iššūkis. Ji buvo įpratusi Karalystės salės priekyje sėdėti viena. Vis dėlto užsibrėžė tikslą pasibaigus sueigai tuoj pat pakilti iš vietos, eiti į salės galą ir užkalbinti bent vieną žmogų.

Laikui bėgant Kler nė nepajuto, kad bendrauja daugiau. „Bet tai nėra lengva“, — sako ji. Nors dėl savo sutrikimo kalbėti viešai Kler labai sunku, ji reguliariai atlieka užduotis teokratinės tarnybos mokykloje — programoje, skirtoje padėti Jehovos liudytojams veiksmingiau reikšti mintis.

Kler įveikia dar didesnius sunkumus

Kai Kler ėmė labiau savimi pasitikėti, Krisas pasiūlė jai pamėginti tarnauti pagalbine pioniere. Taip vadinami krikštyti Jehovos liudytojai, kurie kas mėnesį 50 ar daugiau valandų su kitais dalijasi Biblija pagrįstais  savo įsitikinimais. Kler atsakė: „Aš nesugebėsiu.“

Tačiau Krisas drąsino, kad net jeigu ir nepavyks tą mėnesį kalbėtis su žmonėmis 50 valandų, bent jau bus laiminga, kad pabandė. Kler ryžosi ir jai patiko. Mergina taip darbavosi ir toliau, tad jautė vis didesnį džiaugsmą. Tokia veikla padėjo ugdytis pasitikėjimą, ypač kai rado nemažai žmonių, norinčių daugiau sužinoti apie Bibliją.

Sykį per krikščionių sueigą Kler išgirdo paskatinimą apsvarstyti, ar kas kliudo tapti reguliariąja pioniere, arba visalaike evangelizuotoja, ir tai ją labai paveikė. Kler apsisprendė imtis šios tarnybos. Kaip jai sekėsi? Pačios Kler žodžiais tariant, „tai tikras džiaugsmas!“ Ji labiau suartėjo su savo bendruomenės nariais ir su daug kuo susidraugavo. Kler draugiją mėgsta vaikai, ir ji mielai jiems padeda skelbimo tarnyboje.

Kaip tokius žmones palaikyti

Tiesą sakant, ne kiekvienas, turintis Aspergerio sindromą, pajėgtų būti visalaikis tarnas. Tačiau Kler patirtis aiškiai rodo, jog tokie žmonės gali nuveikti daug daugiau nei mano. Reguliarus tvarkaraštis tenkina Kler poreikį gyventi pagal režimą, o sąžiningumas ir patikimumas padeda gerai atlikti pasirinktą tarnybą.

Kler mano esant svarbu, kad žmonės žinotų, jog ji turi Aspergerio sindromą, ir suprastų, kodėl ji pasaulį mato kitaip ir kitaip į jį reaguoja. Kler aiškina: „Kadangi ne visada galiu tinkamai išreikšti savo mintis, žmonės mano, jog nesugebu mąstyti.“ Labai padeda, jei yra asmuo, su kuriuo gali išsikalbėti.

Tiems, kurių būklė panaši, tiek Krisas, tiek Kler pataria nusistatyti nesudėtingus tikslus — žengti žingsnį po žingsnio. Svarbu, kad šalia būtų tas, kas supranta, kaip toks žmogus jaučiasi. Tai padeda pajusti savo vertę ir įveikti sunkumus.

Kler patirtis rodo, jog turinčius Aspergerio sindromą labai palaiko kitų kantrybė ir padrąsinimas. Tai patvirtina ir jos pačios žodžiai: „Prieš kelerius metus nė nesvajojau, kad darysiu tai, ką darau šiandien.“

[Anotacija 24 puslapyje]

Kler mano esant svarbu, kad žmonės žinotų, jog ji turi Aspergerio sindromą

[Rėmelis 22 puslapyje]

ASPERGERIO SINDROMAS

Tai dr. Hanso Aspergerio vardu pavadintas sutrikimas, kurį 1944-aisiais jis pirmasis ir aprašė. Tačiau dideliu mastu šio sindromo tyrimai atliekami tik pastaraisiais metais. Taip siekiama suprasti ir padėti vis daugiau žmonių, kuriems jis diagnozuojamas. Medikai nesutaria, kas tai — lengvesnė autizmo atmaina ar atskira liga. Iki šiol nežinoma ir kas Aspergerio sindromą sukelia. Bet šis sutrikimas nėra susijęs nei su tuo, kad vaikui nebuvo rodoma jausmų, nei kad jis buvo netinkamai auklėjamas.

[Rėmelis 24 puslapyje]

KAIP PADĖTI TIEMS, KURIUOS KAMUOJA ASPERGERIO SINDROMAS

Stenkitės tokiais žmonėmis domėtis ir su jais susipažinti. Nors pradėti pokalbį jiems gali būti sunku, supraskite, kad jie nori turėti draugų ir jiems jų reikia. Turintieji Aspergerio sindromą gali pasirodyti sunkiai sukalbami arba nerangūs, bet toks jų elgesys nėra tyčinis.

Būkite kantrus ir stenkitės suprasti jų būseną. Be to, žinokite, kad viską aiškinti jiems reikia tiksliai ir nedviprasmiškai, nes tai, ką sakote, jie gali suprasti tiesiog pažodžiui. Jei keičiasi jiems įprasta tvarka, gerai išaiškinkite kiekvieną smulkmeną, gal net pademonstruokite, ką jiems reikės daryti vienu ar kitu atveju.

Jei pastebite, kad dėl kažko, ką tokie asmenys pamatė ar išgirdo, juos apima nerimas, pasistenkite nukreipti jų dėmesį į gražų paveikslą ar raminamą muziką.

[Paveikslas 23 puslapyje]

Kler išmoko imtis iniciatyvos susidraugauti

[Paveikslas 23 puslapyje]

Krisas aiškina Kler, kaip atliekant užduotį bendradarbiauti su kitais