Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2008 m. rugsėjis

Ar dera vartoti garbės titulus?

Ar dera vartoti garbės titulus?

 Biblijos požiūris

Ar dera vartoti garbės titulus?

PIRMOJO amžiaus krikščionys kasdieniame gyvenime bei skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę kartais turėdavo reikalų su valdžios pareigūnais — tiek žemesnio, tiek aukšto rango. Jėzaus sekėjai titulais, nusakančiais asmens padėtį visuomenėje, vienas į kitą nesikreipdavo. Tačiau į valdžios atstovus taip kreiptis anais laikais buvo įprasta. Štai Romos imperatorių tituluodavo Augustu (išaukštintuoju) (Apaštalų darbų 25:21).

Tad kaip į garbės titulus žiūrėjo Jėzaus mokiniai, kai jiems tekdavo stoti prieš valdžios pareigūnus? Koks turėtų būti mūsų požiūris?

Kreiptis pagarbiai nereiškia pritarti

Apaštalas Paulius bendratikiams davė priesaką: „Atiduokite visiems, ką privalote: [. . .] kam pagarbą — pagarbą“ (Romiečiams 13:7). Tokia pagarba pareigūnams rodoma ir kreipiantis į juos titulu. Šiais laikais į tam tikras pareigas užimančius asmenis irgi įprasta kreiptis, pavyzdžiui, „Jūsų ekscelencija“, „gerbiamasis“. Bet galbūt kam nors kyla klausimas: „Kaip galiu kreiptis į žmogų šitokiais žodžiais, jeigu jo elgesys, regis, nėra nei gerbtinas, nei kilnus?“

Daugelis pareigūnų savo darbą atlieka sąžiningai, bet pasitikėjimą kelia ne visi. Tačiau net ir tokiu atveju Biblija mus ragina paklusti karaliams ir valdytojams „dėl Viešpaties“ (1 Petro 2:13, 14). Taigi pripažindami, jog koks nors pareigūnas turi valdžią todėl, kad Dievas tai leidžia, būsime paskatinti atiduoti jo padėčiai deramą pagarbą (Romiečiams 13:1).

Ir šiuo atveju pareigūno elgesys neturi jokios reikšmės, nes jam pagarbą atiduodame ne dėl to. Kreiptis į pareigūną garbės titulu nereiškia savo viduje jo elgesiui pritarti. Tai patvirtina vienas epizodas iš apaštalo Pauliaus gyvenimo.

Kaip Paulius vartojo titulus

Jeruzalėje apaštalas Paulius buvo neteisingai apkaltintas, suimtas ir nuvestas pas Judėjos valdytoją Feliksą. Šį vargu ar buvo galima  laikyti pavyzdingu pareigūnu. Romos istorikas Tacitas rašė, jog Feliksas „manė [. . .] liks nenubaustas už bet kokį nelabą darbą“. Jam labiau rūpėjo gauti kyšį, nei vykdyti teisingumą. Nepaisant to, dvejus metus, kol buvo kalinamas, Paulius su valdytoju bendravo pagarbiai. Šiedu vyrai kalbėdavosi gana dažnai, mat Feliksas tikėjosi gauti iš Pauliaus pinigų, bet jų taip ir nesulaukė, o Paulius naudojosi proga skelbti jam gerąją naujieną (Apaštalų darbų 24:26).

Feliksą pakeitęs kitas valdytojas — Festas Pauliaus parodymų išklausė Cezarėjoje. Norėdamas pelnyti žydų vadovų palankumą, Festas pasiūlė Pauliaus bylą nagrinėti Jeruzalėje. Bet šis žinojo, jog ten nešališko teismo nėra ko tikėtis, todėl, pasinaudodamas tuo, kad yra Romos pilietis, pareiškė: „Aš šaukiuosi ciesoriaus!“ (Apaštalų darbų 25:11).

Festas nelabai išmanė, kaip ciesoriui paaiškinti Pauliui metamus kaltinimus, bet jam padėjo tai, kad byla susidomėjo karalius Agripa II, aplankęs jį su mandagumo vizitu. Kitą dieną karalių į salę iškilmingai palydėjo tribūnai ir miesto didžiūnai (Apaštalų darbų 25:13-23).

Kai Paulių pakvietė kalbėti, jis pirmiausia kreipėsi į Agripą titulu „karaliau“ ir paminėjo, jog šiam pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai (Apaštalų darbų 26:2, 3). Tuo metu niekam nebuvo paslaptis, kad Agripa įsivėlęs į gėdingą kraujomaišą su savo seserimi. Amoraliai gyvenančio Agripos reputacija Pauliui, be abejo, buvo žinoma, vis dėlto jam atidavė pagarbą, kuri pridera karaliui.

Pauliui sakant apsigynimo kalbą, Festas sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi!“ Užuot leidęsis išprovokuojamas, Paulius ramiai atsakė valdytojui, pavadindamas jį „prakilniuoju“ (Apaštalų darbų 26:24, 25). Tuo parodė Festui deramą pagarbą dėl jo užimamų pareigų. Tačiau apžvelgus šiuos pavyzdžius kyla klausimas, ar yra riba, kurios, rodydami pareigūnams pagarbą, neturėtume peržengti?

Santykinė pagarba

Kaip nurodyta Romiečiams 13:1, žmogaus valdžia nėra aukščiausioji, nes valdžios, „kurios yra, tos Dievo [„pastatytos į santykinę padėtį“, NW]“. Todėl pagarba valdžios atstovams irgi yra santykinė. Jėzus nustatė ribą, kurios, pagarbiai ką nors tituluojant, nedera peržengti. Savo mokiniams jis pasakė: „Nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais [„vadais“, NW], nes jūsų vienintelis Mokytojas [„Vadas“, NW] yra Kristus“ (Mato 23:8-10).

Taigi būtent skirtumas tarp religinių ir pasaulietinių titulų kaip tik ir nubrėžia ribą, kurios nederėtų peržengti rodant pagarbą žmonėms dėl jų užimamų pareigų. Todėl jei valdžios pareigūnai prisiima religinio pobūdžio titulus, apaštalo Pauliaus priesakas atiduoti jiems pagarbą kreipiantis į juos tokiais titulais netaikytinas. Suprantama, žmogus, kuris paiso Biblijos principų, su tokiais asmenimis elgsis pagarbiai. Tačiau Biblija išlavinta jo sąžinė skatins susilaikyti nuo religinių titulų vartojimo, nes jis yra įpareigotas ‘atiduoti, kas Dievo — Dievui’ (Mato 22:21).

AR ŽINOTE?

▪ Koks buvo Kristaus sekėjų požiūris į pasaulietines valdžias? (Romiečiams 13:7)

▪ Ar kreipdamasis į valdžios pareigūnus apaštalas Paulius vartojo garbės titulus? (Apaštalų darbų 25:11; 26:2, 25)

▪ Kokių titulų vartojimui Jėzus nepritarė? (Mato 23:8-10; NW)

[Paveikslas 20, 21 puslapiuose]

Kaip Paulius kreipėsi į Agripą?