Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2007 m. vasaris

Svalbardas — šaltoji žemė

Svalbardas — šaltoji žemė

 Svalbardas — šaltoji žemė

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO NORVEGIJOJE

SKRENDAME per tirštus debesis. Aplinkui nieko nematyti. Staiga lėktuvas išnyra iš debesų ir prieš akis atsiveria baltutėlis arktinis peizažas. Nuostabu! Susižavėję žvelgiame į ledynus, žydrus fiordus, sniegu uždengtus kalnus. Aplink vien sniegynai ir ledas. Tai Svalbardas — salų grupė netoli Šiaurės ašigalio, tarp 74 ir 81 laipsnio šiaurės platumos. Čia ir atvykstame.

Svalbardas — „šaltasis kraštas“ — islandų metraščiuose pirmą kartą paminėtas 1194-aisiais. Tačiau žemėlapyje salynas pradėtas žymėti po keturių šimtmečių. Tada, kai 1596 metais jį atrado Vilemo Barenco vadovaujama olandų tyrinėtojų grupė, surengusi ekspediciją į šiaurę. Vieną dieną jūreivis nuo laivo stiebo horizonte išvydo nežinomą žemę — virtinę dantytų kalnų. Tai buvo Svalbardo šiaurvakarinėje dalyje esanti sala, kurią Barencas pavadino Špicbergenu — „smailiais kalnais“. Salyne ji didžiausia ir taip tebevadinama iki šiol. Šitas atradimas atvėrė kelią į Svalbardą. Čia prasidėjo audringo vystymosi laikotarpis: salą užplūdo banginių bei ruonių medžiotojai, žvėrelių gaudytojai spąstais. Imta žvalgyti naujas teritorijas. Ilgainiui išsivystė kalnakasyba, turizmas. Salos buvo puiki dirva ir moksliniams tyrimams. Į visą šią veiklą įsijungė kelios šalys, bet nuo 1925 metų salynas priklauso Norvegijai.

Amžinasis įšalas ir Šiaurės pašvaistė

Ties Lediniu fiordu mūsų lėktuvas leidžiasi į Svalbardo oro uostą. Paskui, išsinuomoję automobilį, važiuojame į Longjyrą, taip pavadintą amerikiečio kalnakasybos magnato Džono M. Longjyro vardu. 1906 metais jis čia pradėjo eksploatuoti pirmąsias anglies kasyklas. Longjyre  apie 2000 gyventojų. Tai didžiausias miestelis Svalbarde. Viduryje neapmatomos dykynės su beveik nepaliesta gamta randame šiuolaikišką bendruomenę, turinčią visa, kas įprasta: prekybos centrą, paštą, banką, biblioteką, mokyklas, vaikų darželius, viešbučius, kavines bei restoranus, ligoninę, savo laikraštį. Longjyras — pati šiauriausia tokio dydžio gyvenvietė pasaulyje, kiek toliau nei 78 laipsniai šiaurės platumos.

Apsistojame svečių namuose. Jie užima kelis butus, kur anksčiau gyveno angliakasiai. Pro langus atsiveria miestelio panorama su didingu Jortfjelės kalnu. Dabar spalis. Kalnus dengia sniegas. Slėnyje jo dar nėra, bet žemė kietai sušalusi. Tai amžino įšalo kraštas. Vasarą trumpam atitirpsta tik dirvos paviršius. Tačiau dėl palankių vėjų ir vandenyno srovių klimatas čia kiek švelnesnis nei kitose tos pačios platumos vietovėse. Iš mūsų kambario matyti saulės nutvieksti kalnai, o slėnis skendi melsvame šešėlyje. Longjyro apylinkėse nuo spalio 26 iki vasario 16 dienos saulė nepakyla virš horizonto. Bet žiemos tamsą dažnai pagyvina šiaurės pašvaistė. Kita vertus, pavasario ir vasaros mėnesiais Svalbarde saulė visai nenusileidžia. Longjyre tai trunka nuo balandžio 20-osios iki rugpjūčio 23-iosios.

Augalai ir gyvūnai

Lauke aštuoni laipsniai šalčio, pučia žvarbus vėjas, bet dangus giedras. Susiruošiame į ekskursiją. Kopsime į Sarkofageną ir pasivaikščiosime po Longjyrbreeno ledyną. Kol lipame į šalčio sukaustytus kalnus, gidas pasakoja apie gėles, kurios čia suveši pavasarį ir vasarą. Iš tikrųjų augmenija Svalbarde nepaprastai gausi — koks 170 rūšių žydinčių augalų. Labiausiai paplitusios baltosios bei geltonosios aguonos ir kvapnios purpurinės uolaskėlės.

Dar palypėję snieguotu šlaitu kertame kelis Svalbardo žvyrės išpėduotus takelius. Tai vienintelis paukštis, čia gyvenantis apskritus metus. Visi kiti, kaip antai: storasnapiai narūnėliai, mažosios alkos, įvairiausi  kirai ir jūriniai bėgikai, migruoja. Ypač įdomios poliarinės žuvėdros. Daugelis jų perskrenda net į priešingą žemės rutulio pusę, į Antarktidą.

Aptikome ir poliarinės lapės pėdsakų. Ši gudruolė — maitėda. Minta gaišenomis ir tuo, kas lieka nuo kitų plėšrūnų, bet savo meniu mielai paįvairina paukščių jaunikliais bei kiaušiniais. Lapės yra viena iš dviejų Svalbardo sausumos žinduolių rūšių. Kita — romūs šiauriniai elniai, kuriuos keletą kartų matėme iš arti. Elnias ramiai stebi mus ir leidžia prieiti. Šalin nurisnoja tik tada, kai nufotografuojame. Tai trumpakojis, apaugęs tankiais, šiltais gaurais gyvūnas. Dabar, rudenį, jis gerokai pastorėjęs, mat papildomas riebalų sluoksnis — maisto atsargos, kurios jam labai praverčia šaltą žiemą.

Arkties karalių baltąjį lokį daug kas laiko jūros gyventoju, nes medžiodamas ruonius jis didžiąją dalį laiko praleidžia ant ledo. Bet pavieniui besibastančių galima sutikti kone visame Svalbarde. Gidas viliasi, kad mūsų kely jų nepasitaikys. Baltieji lokiai kartais gana agresyvūs, todėl gidas nešasi šautuvą. Šituos žvėris nuo 1973 metų čia medžioti uždrausta, tad nušovus kiekvienas toks atvejis tiriamas. Nors dabar lokių Svalbarde kiek padaugėjo, šių įspūdingų gyvūnų ateitis kelia rūpestį. Arktis galbūt atrodo balta, gaivi, tyra, bet iš tikrųjų aplinka užteršta nuodingais polichlordifenilais. Kadangi baltieji lokiai yra pačiame mitybos grandinės viršuje, jų organizme prisikaupia daugiausia teršalų ir, matyt, pakenkia dauginimuisi.

Kai užkopiame į Sarkofageno kalno viršūnę, tolumoje atsiveria nuostabus baltų  viršukalnių peizažas. Pietvakariuose saulėje maudosi įspūdingas apvalių kontūrų Nurdenšiolfjelės kalnas, apačioje jaukiai prigludęs Longjyras, o aukštai — žydras Arkties dangus. Pasijuntame tarsi stovėtume ant gaublio viršaus. Keli griežinėliai duonos ir puodelis juodųjų serbentų „punšo“ — įprasto turistų gėrimo iš šių uogų sulčių, cukraus ir karšto vandens atgaivina ir jau esame pasirengę Longjyrbreeno ledynu leistis žemyn.

Apie angliakasybą ir žalą gyvūnams

Daug įspūdžių patiriame ir senoje anglių kasykloje. Stipruolis gidas, prityręs angliakasys, aprodo visai šalia Longjyro esančią šachtą Nr. 3. Apsivilkę darbo drabužiais ir užsidėję šalmus su žibintais, leidžiamės į kalno gelmes. Gidas mums papasakojo, kad nuo praėjusio šimtmečio pradžios Svalbarde angliakasyba buvo svarbiausia ūkio šaka. Daug metų šachtininkų darbo sąlygos buvo tiesiog pasibaisėtinos. Tekdavo tiesiog šliaužti anglies kloduose iškirstais ilgais tuneliais, kurie vietomis siekė vos 70 centimetrų aukščio. Turėjome progos tai išmėginti patys ir tikrai angliakasius užjautėme. Be to, juos vargino ore visada tvyrančios anglies ir uolienų dulkės, reikėjo kęsti didžiulį triukšmą, bet kuriuo momentu susikaupusios dujos galėjo sprogti ir šachta įgriūti. Dabar dirbama naujoviškiau. Anglių gavyba Svalbardo ekonomikai tebėra svarbi ligi šiol, bet per kelis pastaruosius dešimtmečius vis daugiau dėmesio skiriama turizmui.

Žmonės, deja, ne visuomet atsižvelgdavo į laukinės gamtos trapumą. Buvo laikai, kada dėl banginių, jūrų vėplių, šiaurės elnių, baltųjų lokių bei kitų gyvūnų medžioklės kai kurios rūšys Svalbarde atsidūrė ant išnykimo ribos. Tačiau gyvūnų apsaugos nuostatai keleto jų populiaciją padėjo atkurti.

Ideali vieta geologams

Svalbardas vadinamas geologų rojumi. Kadangi augmenija čia negausi, landšaftas atrodo tarsi iš geologinių nuotraukų albumo. Atkreipiame dėmesį į savitą kalnų struktūrą. Aiškiai matomi klodai primena milžinišką sluoksniuotą tortą. Čia galima rasti visų žemės istorinių epochų uolienas. Vienos susidarė iš smėlio ir molio, kitos — iš organinių medžiagų. Per šimtmečius molio sluoksnyje negyvi augalai bei gyvūnai išliko kaip fosilijos. Jų čia yra iš visų geologinių laikotarpių.

Svalbardo muziejuje apžiūrime šilumą mėgstančių augalų bei gyvūnų fosilijas. Jos liudija, kad anksčiau klimatas salyne buvo daug šiltesnis. Kai kur Svalbarde anglių klodai yra daugiau nei 5 metrų storumo! Juose randama tiek spygliuočių, tiek lapuočių medžių fosilijų pėdsakų. Kitas akivaizdus įrodymas, kad praeityje čia būta švelnesnio klimato su vešlesne augalija, — žolėdžio dinozauro fosilijų liekanos.

Kaip klimatas galėjo taip pasikeisti? Šito teiraujamės Longjyro kalnakasybos valdybos atstovo geologo Turfino Šarneto. Jis paaiškina, kad, daugumos specialistų nuomone, svarbiausia priežastis — žemynų dreifas. Geologai sako, jog Svalbardas yra ant tektoninės plokštės, kuri ilgą laiką slinko į šiaurę, galbūt net iš pietinių platumų, beveik nuo pusiaujo. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad Svalbardas ir dabar kasmet porą centimetrų pasislenka į šiaurės rytus.

Lėktuve vis norėjosi mintimis grįžti prie to, ką pamatėme. Neaprėpiamas Arkties grožis ir į tą aplinką darniai įsiliejantys gyvūnai bei augalai skatino susimąstyti, kokia marga kūrinija ir koks menkas žmogus. Pagaliau apie tai, ar esame geri gamtos prižiūrėtojai. Tolstant į pietus, paskutinįsyk šmėsteli šaltoji žemė, kur pro debesis žvelgia viena kita popietės saulės švelniai nurausvinta kalno viršūnė.

[Žemėlapis 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Šiaurės polius

GRENLANDIJA

SVALBARDAS

Longjyras

75°Š

ISLANDIJA

NORVEGIJA

60°Š

RUSIJA

[Paveikslas 25 puslapyje]

Longjyro miestelis

[Paveikslas 25 puslapyje]

Viena iš gausybės žydinčių gėlių, kurios lengvai pakelia atšiaurų Arkties klimatą, — purpurinė uolaskėlė

[Šaltinio nuoroda]

Knut Erik Weman

[Paveikslai 26 puslapyje]

Svalbardo žvyrė ir šiaurinis elnias

[Šaltinio nuoroda]

Knut Erik Weman