Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Netikėtas susitikimas su kekliku

Netikėtas susitikimas su kekliku

 Netikėtas susitikimas su kekliku

NEKANTRAUDAMI laukėme kelionės su draugais į Maujo salą Havajuose. Ypač norėjome pasiekti Haleakalos ugnikalnio viršūnę, iškilusią 3055 metrus viršum jūros lygio, ir iš ten stebėti saulėtekį. Buvome girdėję, jog tai nepakartojamas reginys. Tiesa, teko keltis antrą valandą nakties ir iš Kapalua, kur apsistojome, važiuoti per visą salą. Paskui automobiliu reikėjo kilti stačiu šlaitu. Manėme, jog tokiu ankstyvu metu kelias bus tuščias. Nieko panašaus! Mašinų virtinė vingiuotu plentu lėtai slinko aukštyn. Kai pasiekėme viršukalnę, pajutome, kad gana šalta. Laimei, turėjome pasiėmę apklotus.

Šimtai žmonių kantriai laukė šeštos valandos, kada pasirodys saulė. Visi nekantravo, o fotoaparatai jau buvo parengti užfiksuoti gniaužiantį kvapą reginį. Ir štai nemaloni staigmena! Lemiamam momentui artėjant pasirodė tuntas debesų, kurie leidosi į kraterį. Supratome: istorinių nuotraukų nepadarysime. Bet kalnuose prie Ramiojo vandenyno debesys užslenka gana dažnai. Taigi nuriję kartėlį laukėme, kol saulei kylant jie pamažu išsisklaidys. Pagaliau prieš akis atsivėrė nuostabi panorama — atšiaurus krateris, skersai ir išilgai išraižytas keliautojų takų.

Netikėtai išgirdome keistą karksėjimą „čakar, čakar“. Pamatėme ir kas ten karksi. Pasirodo, tai keklikas, gražus fazaninių šeimos eurazinis paukštis, lotyniškai pavadintas Alectoris chukar. Jis suka lizdą ant žemės, ten ir praleidžia didžiąją dalį perėjimo sezono. Skristi keklikas nė nebandė, tik pasileido bėgti.

Kaip tos rūšies paukščiai atsidūrė gražioje Maujo saloje? Matyt, juos čia kažkas atvežė. Šiaurės Amerikos žemyne keklikai auginami ir paleidžiami į medžioklės plotus. Džiaugėmės, kad pavyko iš arti pasižiūrėti į šį atsargų paukštį. (Atsiųsta.)