Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2006 m. gruodis

Kodėl jo vaidmuo toks svarbus

Kodėl jo vaidmuo toks svarbus

 Kodėl jo vaidmuo toks svarbus

JAU du tūkstančius metų neblėsta susidomėjimas Jėzaus gimimo istorija. Pasak pirmajame amžiuje gyvenusio gydytojo Luko, mergelei, vardu Marija, pasirodė angelas. „Štai tu pradėsi įsčiose, — tarė jis, — ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ Ką dar angelas pranešė? Jis pasakė, kad Jėzus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“, taip pat kad „jis karaliaus“ ir kad „jo karaliavimui nebus galo“ (Luko 1:31-33).

Teisingas, mylintis pasaulio valdovas — argi ne tokio kaip tik ir reikia žmonijai? O Biblijoje dar daug metų iki Jėzui gimstant buvo išpranašauta: „Kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus [. . .] Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]).

Teisinga valdžia ir taika — išties didinga viltis! Atkreipkite dėmesį, kad tas išpranašautasis valdovas vadinamas „Ramybės Kunigaikščiu“. Tuo parodoma, jog jis, Sūnus, yra pavaldus Visagaliam Dievui, visos kūrinijos Karaliui. Todėl Jėzus šią Dievo jam patikėtą valdžią ne kartą vadino „Dievo karalyste“ (Luko 9:27, 60, 62).

Dar savo veiklos pradžioje Jėzus pasakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Luko 4:43, kursyvas mūsų). Jėzus net mokė savo sekėjus melsti, kad ta Karalystė ateitų (Mato 6:9, 10). Žurnale Christianity and Crisis sakoma, jog „Karalystė buvo pagrindinė [Jėzaus] mokymo tema. Ji jam rūpėjo labiausiai ir buvo svarbiausias jo žinios akcentas. Evangelijose ji minima daugiau nei šimtą kartų.“

Verta pasvarstyti

Kas jums Jėzus šiandien? Šiuo metų laiku jis paprastai vaizduojamas kaip ėdžiose paguldytas kūdikis. Taip, trumpą laiką jis buvo bejėgis vaikelis (Luko 2:15-20). Bet ar toks jis ir turėtų likti mūsų mintyse? Pagalvokite, kodėl jis gimė žmogumi? Kas jis iš tiesų buvo?

„Ar Jėzus buvo Dievo Sūnus, hebrajų Biblijoje išpranašautasis Mesijas?  — klausiama leidinyje Encarta Yearbook (1996). — Ar tiesiog žmogus — galbūt išskirtinis, tačiau vis dėlto žmogus?“ Šių klausimų nederėtų praleisti pro ausis. Kodėl? Nes nuo požiūrio į Jėzų gali priklausyti mūsų laimė ir net gyvybė. „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys“, — sakoma Biblijoje (Jono 3:36).

Tiesiog žmogus?

Biblijoje pasakojama, kad Jėzus, būdamas 12 metų, neįprastai elgėsi Jeruzalės šventykloje, bet paskui su Marija ir jos vyru Juozapu grįžo namo ir „buvo jiems klusnus“ (Luko 2:51, 52). Tačiau Jėzui suaugus tapo visiškai aišku, kad jis tikrai nėra paprastas žmogus.

Kartą, kai Jėzus nuramino šėlstančias marias, išsigandę jo draugai vienas kito klausė: „Kas gi jis toks?“ (Morkaus 4:41). Galų gale priešai Jėzų melagingai apkaltino ir įdavė romėnų valdytojui Poncijui Pilotui. Šis matė, kad Jėzus nekaltas, taip pat atkreipė dėmesį į jo orumą žiaurios neteisybės akivaizdoje, todėl išvedė Jėzų prieš minią ir susižavėjęs sušuko: „Štai žmogus!“ Tačiau žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“ (Jono 19:4-7).

Žodžiai „Dievo Sūnus“ išgąsdino Pilotą. Be to, Piloto žmona buvo perspėjusi, kad sapnavo Jėzų, ir pavadino jį „teisiuoju“ (Mato 27:19). Taigi Pilotui rūpėjo, kas gi tas žmogus iš tiesų yra. Valdytojas žinojo, kad Jėzus kilęs iš Galilėjos, tačiau vis tiek paklausė: „Iš kur tu?“ Jėzus jam į tai neatsakė, o netrukus jų pokalbis visai baigėsi (Jono 19:9, 10).

Jėzus tikrai buvo žmogus, tačiau nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad anksčiau egzistavo danguje kaip dvasinė būtybė ir buvo vadinamas Žodžiu. Dievas stebuklingai perkėlė jo gyvybę į Marijos įsčias. „Žodis tapo kūnu, — byloja apaštalas Jonas, — ir gyveno tarp mūsų“ (Jono 1:1, 2, 14, 18; Apreiškimo 3:14).

Kodėl jam reikėjo ateiti į žemę

Pirmasis žmogus Adomas, dar tebebūdamas bevaikis, pasidavė nuodėmei. Maištingas angelas, dabar vadinamas Velniu ir Šėtonu, paskatino jį nebeklausyti Dievo. Todėl Adomas prarado artimą ryšį su savo Tėvu. Apie neklusnumo pasekmes Dievas buvo perspėjęs jį iš anksto. Adomas neteko tobulybės, ėmė senti ir galiausiai mirė (Pradžios 2:15-17; 3:17-19; Apreiškimo 12:9).

 Adomo neklusnumas neigiamai atsiliepė jo palikuonims, tai yra visiems žmonėms. Biblija apie tai sako: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Taip, nuodėmingumą iš savo protėvio Adomo paveldime visi, todėl nė vienas neišvengiame skaudžių nuodėmės padarinių — senatvės bei mirties (Jobo 14:4; Romiečiams 3:23).

Išsivaduoti iš šitokios padėties įmanoma tiktai turint tobulą tėvą — tokį, kuris nepaveldėjęs nuodėmės ir yra laisvas nuo visų pražūtingų jos pasekmių. Pažiūrėkime, kaip toksai tėvas, panašus į tobulą žmogų Adomą, atsirado.

„Amžinasis Tėvas“

Pažadėtasis „Ramybės Kunigaikštis“, kaip pamename, dar vadinamas „Amžinuoju Tėvu“. Pažvelkime, kaip buvo išpranašauta apie jo gimimą: „Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų“ (Izaijo 7:14Brb, kursyvas mūsų; Mato 1:20-23). Jėzus, kaip ir pirmasis žmogus Adomas, žmogiškojo tėvo neturėjo. Aprašydamas Jėzaus genealogiją iki pat žmonijos ištakų, biblinis istorikas Lukas Adomą pavadino „sūnumi Dievo“ (Luko 3:38, Jr). Bet, kaip jau sužinojome, Adomas teisę vadintis Dievo sūnumi prarado ir, galima sakyti, atėmė ją iš visų savo palikuonių. Todėl mums visiems reikia naujo tėvo — tobulo, koks iš pradžių buvo Adomas.

Dievas iš dangaus atsiuntė savo Sūnų, kad šis taptų tuo naujuoju Adomu ir pakeistų pirmąjį. Biblijoje sakoma: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. [. . .] Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus — iš dangaus“ (1 Korintiečiams 15:45-47). Jėzus, „paskutinis Adomas“, „pirmajam žmogui Adomui“ prilygo tuo, kad irgi buvo tobulas ir pajėgus susilaukti tobulų palikuonių, galėsiančių gyventi žemėje amžinai (Psalmyno 37:29; Apreiškimo 21:3, 4).

Jėzus pats vaikų neturėjo. Iki pat tol, kol buvo nužudytas, jis liko ištikimas Dievui, nors Šėtonas visaip puolė. Tobula šio nepriekaištingo žmogaus gyvybė buvo paaukota, arba atiduota kaip išpirka, dar vadinama atpirkimu. „Turime atpirkimą [iš nuodėmės ir mirties, paveldėtos iš Adomo] jo krauju“, — teigiama Biblijoje. Joje dar sakoma: „Kaip [Adomo] neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir [Jėzaus] klusnumu daugelis taps teisūs“ (Efeziečiams 1:7; Romiečiams 5:18, 19; Mato 20:28).

Jei rodysime tikėjimą Jėzumi, jis taps mūsų „Amžinuoju Tėvu“ bei „Išganytoju“. Šis „Ramybės Kunigaikštis“ nuostabiai valdys Dievo jam patikėtąją Karalystę. Dabar patyrinėkime, koks bus gyvenimas jam valdant ir kada galime tikėtis išsipildysiant tuos puikius pažadus (Luko 2:8-11).

[Paveikslai 5 puslapyje]

Kas jums Jėzus šiandien?

[Paveikslas 6 puslapyje]

Kodėl Jėzus vadinamas „paskutiniu Adomu“?