Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2006 m. birželis

Kaip atsirado fotografijos technika

Kaip atsirado fotografijos technika

 Kaip atsirado fotografijos technika

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ŠVEDIJOJE

Pasakojama, jog sykį pas italų fiziką Džambatistą Dela Portą (1535?—1615) atėję svečiai net nustėro iš nuostabos: priešais juos ant sienos tarsi kokiame ekrane judėjo krutėjo maži žmogeliukai, ir dar aukštyn kojom! Persigandę žiūrovai spruko iš kambario. Dela Porta buvo apkaltintas burtininkavimu ir patrauktas į teismą.

ŠTAI koks atlygis už svečių smaginimą! O šeimininkas tik norėjo pademonstruoti, ką galima padaryti su camera obscura (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „tamsus kambarys“). Viskas labai paprasta, bet tikrai yra į ką pažiūrėti. Kaip tad camera obscura veikia?

Į tamsią dėžę arba tamsų kambarį per mažytę skylutę patenka šviesa ir ant priešinės sienos atsispindi apverstas prieš skylutę esantis vaizdas. Dela Portos svečiai iš tikrųjų matė kitapus kambario sienų vaidinančius aktorius. Camera obscura buvo šiuolaikinio fotoaparato prototipas. O dabar kur tik nepamatysi  spragsint — ir geresniais, ir visai pigiais, vienkartiniais fotoaparatais. Juk ir patys turbūt mielai ką įamžiname.

Camera obscura, tiesą sakant, Dela Portos dienomis nebuvo naujiena. Atitinkamus dėsnius, kuriuos pritaikius camera obscura vėliau ir buvo sukurta, perprato dar Aristotelis (384—322 m. p. m. e.), o X amžiuje juos vaizdžiai apibūdino arabų mokslininkas Alchazenas. Tuos pačius principus XV amžiuje savo užrašuose išdėstė ir dailininkas Leonardas da Vinčis. Paskui XVI amžiuje į camera obscura įstačius lęšį pasidarė įmanoma vaizdą sufokusuoti ryškiau. Nemažai dailininkų patobulintą tamsiąją dėžę naudojo perspektyvai ir proporcijoms tiksliai perteikti savo paveiksluose. Bet su pačia camera obscura gauti patvarų, nenykstantį atvaizdą po daugelio nesėkmingų bandymų pavyko tiktai XIX amžiuje.

Pirmasis fotografas

Prancūzų fizikas Žozefas Niseforas Niepsas jau tikriausiai 1816 metais pradėjo ieškoti būdo, kaip užfiksuoti atvaizdą. Didžiausią atradimą jis padarė eksperimentuodamas su litografija — aptiko šviesai jautrią medžiagą, vadinamą Sirijos asfaltu. XIX amžiaus 3-iojo dešimtmečio viduryje jis įdėjo ta medžiaga padengtą alavinę plokštelę į camera obscura ir pastatęs lange į savo kiemo pusę pralaikė aštuonias valandas. Išėjo blankus paveikslas, kuriame matyti namas, medis ir tvartas. Šiandieną tokiu nesididžiuotų net ir visiškas diletantas, bet Niepsas galėjo džiūgauti. Juk vis dėlto pavyko — greičiausiai pirmą kartą istorijoje — padaryti nuotrauką, tai yra užfiksuoti ir išsaugoti atvaizdą!

Tobulindamas savo išrastą fotografijos metodą 1829 metais Niepsas ėmė bendradarbiauti su veikliu žmogumi Lui Dageru. 1833-iaisiais Niepsui mirus Dageras toliau sėkmingai tęsė jo pradėtą darbą. Vario plokšteles jis ėmė dengti sidabro jodidu, ir ši medžiaga pasirodė besanti jautresnė šviesai negu Sirijos asfaltas. Atsitiktinai Dageras pastebėjo, kad eksponuotą plokštelę palaikius gyvsidabrio garuose puikiai išryškėja atvaizdas, kurio ligi tol nesimatė. Tai labai sumažino eksponavimo trukmę. Ir dar jis išsiaiškino, kad plokštelę reikia nuplauti druskos tirpalu — tada atvaizdas nepatamsės. Ką gi, netrukus fotografijos karštligė apėmė visą pasaulį.

Fotografija pristatyta visuomenei

Su Dagero išradimu, vadinamu dagerotipija, visuomenė buvo supažindinta 1839 metais. Žinia apie naujovę greitai pasklido ir niekas neliko abejingas. Mokslininkas Helmutas Gernshaimas knygoje The History of Photography (Fotografijos istorija) rašo: „Turbūt joks kitas išradimas tiek nepakerėjo visiems vaizduotės ir taip žaibiškai neužkariavo pasaulio kaip dagerotipija.“ Vienas amžininkas, pats dalyvavęs oficialiame pristatyme, rašo: „Po valandos visos optikos jau buvo apgultos, bet nesugraibė pakankamai instrumentų, kad aprūpintų armiją būsimų dagerotipijos meistrų; po kelių dienų visose Paryžiaus aikštėse galėjai matyti tamsiąsias dėžutes ant trikojų stypsančias priešais rūmus ir bažnyčias. Visi sostinės fizikai, chemikai ir šiaip mokyti vyrai blizgino pasidabruotas plokšteles, net pasiturintys krautuvininkai neatsispyrė pagundai aukoti ant pažangos aukuro savo lėšas, išgarindami jas su jodu ir paleisdami su gyvsidabrio garais.“ Paryžiaus spauda šią visuotinę karštligę tuojau praminė „dagerotipomanija“.

O dagerotipai buvo tikrai puikios kokybės. Britų mokslininkas Džonas Heršelis rašė: „Turbūt neperdėsiu, jei pavadinsiu juos stebuklu.“ Kai kam atrodė, jog čia neapsieinama be magijos.

Naująjį išradimą pripažino ne visi. 1856 metais fotografiją uždraudė Neapolio karalius — turbūt prisiklausęs kalbų, kad per ją žmogus gali būti užkerėtas. Prancūzų dailininkas  Polis Delarošas išvydęs dagerotipą suaimanavo: „Nuo šios dienos tapybai atėjo galas!“ Dailininkams atrodė, kad fotografija iš jų atims pragyvenimo šaltinį, ir labai dėl to krimtosi. Būta ir kitokių nuogąstavimų. Vienas apžvalgininkas aiškino: „Fotografija perteikia vaizdą grynai realistiškai, o tai gali niekais paversti žmogaus sąmonėje glūdinčią grožio sampratą.“ Kiti dar nuotraukas kritikavo, kad negailestingu realizmu griauna brangias grožio ir jaunystės iliuzijas.

Dageras ar Tolbotas?

Viljamas Henris Foksas Tolbotas, anglų fizikas, pats manė esąs fotografijos pradininkas, todėl kai buvo paskelbta apie Dagero išradimą, labai nustebo. Į camera obscura Tolbotas dėdavo sidabro chloridu padengtus popieriaus lapus. Kad gautas negatyvas būtų permatomas, jį išvaškuodavo, paskui užklodavo ant kito lapo, irgi padengto sidabro chloridu, ir palaikydavo prieš saulę. Šitaip gaudavo pozityvą.

Iš pradžių Tolboto sumanytas fotografijos būdas didelio populiarumo nesusilaukė, nuotraukos išeidavo ne itin ryškios. Tačiau, kita vertus, šis metodas buvo perspektyvesnis. Iš vieno negatyvo galėjai padaryti tiek egzempliorių, kiek norėjai. Be to, popieriniai atspaudai buvo pigesni ir praktiškesni už dagerotipus, kuriuos reikėjo labai saugoti, kad nesusigadintų. Tolboto metodas yra ir šiuolaikinės fotografijos pagrindas. O dagerotipija, nors pirmiau išpopuliarėjusi, galiausiai atsidūrė aklavietėje.

Į fotografijos pradininko vardą pretendavo ne vien tiktai Niepsas, Dageras ir Tolbotas. Dagerui 1839-aisiais paskelbus apie savo sukurtą technikos naujovę, iš viso pasaulio — nuo Norvegijos iki Brazilijos — atsišaukė dar bent 24 asmenys, ir kiekvienas tvirtino išradęs fotografiją.

Kaip fotografija paskatino permainas

Vienas socialinių pertvarkų iniciatorius, Jakobas Augustas Risas, fotografijai žengiant vos pirmuosius žingsnius suprato, kad nuotraukos padės labiau atkreipti visuomenės dėmesį į skurdą ir vargą. 1880-aisiais jis ėmė fotografuoti Niujorko lūšnas. Darbuodavosi jau sutemus, o blykstę atstojo keptuvėje degantys magnio milteliai. Aišku, jis rizikavo. Fotografuodamas dukart netyčiom sukėlė name gaisrą, ir vieną sykį ugnis pagavo jo paties drabužius. Vis dėlto triūsas nenuėjo veltui. Teigiama, kad jo nuotraukos pastūmėjo prezidentą Teodorą Ruzveltą įgyvendinti tam tikras socialines reformas. Panašiai ir Viljamo Henrio Džeksono vaizdingų nuotraukų kolekcija paskatino JAV Kongresą 1872 metais paskelbti Jeloustoną pirmuoju pasaulyje nacionaliniu parku.

Fotografija — visiems

XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje fotografijos darbai reikalavo nemažų išlaidų ir pats procesas tebebuvo sudėtingas. Tai atbaidė daugelį. Bet 1888 metais, kai Džordžas Istmenas sukonstravo paprastą nešiojamąjį fotoaparatą „Kodak“ su ritinine juostele, mėgėjiškai fotografijai atsivėrė plačios galimybės.

Išfotografavęs juostelę klientas nusiųsdavo visą fotoaparatą į gamyklą. Čia senąją juostelę išryškindavo ir, įdėję į fotoaparatą naują, grąžindavo su gatavomis nuotraukomis. Reikia pridurti, jog ši paslauga kainavo jau visai nebrangiai. Reklaminis šūkis skelbė: „Jūs tik paspauskite mygtuką — mes padarysim visa kita“, ir pažadai nebuvo tušti.

Taip atsirado masinė fotografija. Ligi šiol jos populiarumas nemąžta, kasmet padaroma milijardai nuotraukų. Beje, su skaitmeniniais fotoaparatais einasi dar lengviau. Mažytė atminties kortelė gali talpinti šimtus nuotraukų, kurių kiekvieną sudaro milijonai spalvinių taškų. Tereikia kompiuterio, spausdintuvo, ir geros kokybės nuotrauką turi nė kojos iš namų neiškėlęs! Be abejonės, fotografija pažengė jau labai toli.

[Paveikslas 20 puslapyje]

Paryžiaus panoraminis dagerotipas (apie 1845 m.)

[Paveikslas 20 puslapyje]

Ši nuotrauka, manoma, yra pati pirmoji, padaryta apie 1826 m.

[Paveikslas 20 puslapyje]

„Camera obscura“ naudojosi daug dailininkų

[Paveikslas 21 puslapyje]

Ž. N. Niepsas

 [Paveikslai 23 puslapyje]

Lui Dagero 1844 metų dagerotipas ir jo fotografijos aparatas

[Paveikslai 23 puslapyje]

Viljamo Tolboto studija (apie 1845 m.) ir jo fotografijos aparatai

[Paveikslai 23 puslapyje]

1890 metų nuotrauka: Džordžas Istmenas laiko fotoaparatą „Kodak“ Nr. 2. Šalia — jo aparatas Nr. 1 ir fotojuostos ritė

[Paveikslas 23 puslapyje]

1871 metais V. H. Džeksono padaryta vaizdinga nuotrauka: vėliau čia įkurtas Jeloustono nacionalinis parkas

[Paveikslas 23 puslapyje]

Naujoviški skaitmeniniai fotoaparatai vaizdą užfiksuoja milijonais taškų

[Paveikslų šaltinių nuorodos 20 puslapyje]

Paryžiaus panorama: Photo by Bernard Hoffman/Time Life Pictures/Getty Images; Niepso nuotrauka: Photo by Joseph Niepce/Getty Images; camera obscura: Culver Pictures

[Paveikslų šaltinių nuorodos 22 puslapyje]

23 puslapis: Tolboto studija: Photo by William Henry Fox Talbot & Nicholaas Henneman/Getty Images; Tolboto fotoaparatas: Photo by Spencer Arnold/Getty Images; „Kodak“ nuotrauka, fotoaparatas ir Dagero fotoaparatas: Courtesy George Eastman House; Jeloustonas: Library of Congress, Prints & Photographs Division, LC-USZ62-52482