Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2004 m. balandis

Mozė — žmogus ar mitas?

Mozė — žmogus ar mitas?

NAUJAGIMIUI Mozei grėsė mirtis. Jo tautiečiai — grupė klajoklių šeimų — su savo tėvu Jokūbu, arba Izraeliu, gelbėdamiesi nuo bado kadaise atkeliavo į Egiptą. Ilgus dešimtmečius jie taikingai sugyveno su kaimynais egiptiečiais. Paskui viskas dramatiškai pasikeitė. Patikimas istorinis pranešimas byloja: „Egipte iškilo naujas karalius. . . ‘Žiūrėkite, — sakė jis savo žmonėms, — izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų.’“ Kaip? Buvo nuspręsta kontroliuoti gimstamumą ‘smurtu pavertus izraelitus vergais’ ir liepus žydų pribuvėjoms užmušti kiekvieną gimusį berniuką. (Išėjimo 1:8-10, 13, 14; Jr) Tačiau drąsios pribuvėjos nepakluso įsakymui ir izraelitų toliau gausėjo. Tada Egipto karalius pareikalavo: „Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus.“ (Išėjimo 1:22)

Viena izraelitų pora, Amramas ir Jochebeda, „nepabūgo valdovo įsakymo“. (Hebrajams 11:23) Jiems gimė sūnus, vėliau apibūdintas kaip „dieviškai gražus“ *. (Apaštalų darbų 7:20, Jr, išnaša) Tikriausiai tėvai kažkaip įžvelgė, jog vaikas mielas Dievui. Šiaip ar taip, kūdikio jie nenuskandino. Rizikuodami savo gyvybe nusprendė jį slėpti.

Bet po trijų mėnesių tai pasidarė nebeįmanoma. Neturėdami kitos išeities, tėvai sugalvojo štai ką: Jochebeda paguldė vaikelį į papiruso pintinę ir nuleido į Nilą. Ji nė nenumanė, kokie istoriniai įvykiai priešaky. (Išėjimo 2:3, 4)

Ar įvykiai tikri?

Daugelis šiuolaikinių istorikų visa tai laiko pramanu. „Tiesą sakant, — rašoma žurnale Christianity Today, — nerasta nė vieno tiesioginio archeologinio įrodymo, patvirtinančio, jog Izraelio vaikai [ilgą laiką] gyveno Egipte.“ Nors tiesioginių apčiuopiamų įrodymų ir trūksta, yra nemažai netiesioginių faktų, liudijančių, kad Biblijos pasakojimas patikimas. Knygoje Israel in  Egypt egiptologas Džeimsas K. Hofmejeris rašo: „Archeologiniai duomenys aiškiai rodo, jog į Egiptą dažnai užklysdavo žmonės iš Levanto [rytinių Viduržemio jūros šalių], ypač gelbėdamiesi nuo gaivalinių nelaimių, pavyzdžiui, užėjus sausrai. . . Tad 1800—1540 m. p. m. e. Egiptas buvo patogi vieta semitiškai kalbantiems vakarų Azijos gyventojams apsistoti.“

Be to, seniai pripažįstama, kad Biblija apie vergovę Egipte kalba tiksliai. Knygoje Moses—A Life pranešama: „Atrodo, kad Biblijoje aprašytą izraelitų priespaudą patvirtina vienas dažnai reprodukuojamas  piešinys iš senovės Egipto kapavietės. Jame raiškiai pavaizduota grupelė vergų, iš molio lipdančių plytas.“

Biblijoje paminėta pintinė, kurią panaudojo Jochebeda, irgi neprieštarauja faktams. Šventajame Rašte sakoma, kad ji buvo padaryta iš papiruso, o šį, kaip aiškinama F. Kuko knygoje Commentary, „egiptiečiai dažnai naudojo lengvoms ir greitoms valtims gaminti“.

O įsakymas žudyti kūdikius? Ar galėjo šalies valdovas taip negailestingai pasielgti? Mokslininkas Džordžas Rolinsonas primena: „Žudyti kūdikius. . . buvo įprasta daug kur ir įvairiais laikais, ir tai nelaikyta smerktinu dalyku.“ Be to, nereikia žvalgytis toli — žiaurių masinių skerdynių pavyzdžių galima rasti ir dabar. Tad nors Biblijos pasakojimas šiurpus, jis teisingas.

Įsūnijo faraono šeima

Jochebedos vaikas nebuvo paliktas likimo valiai. Moteris „padėjo [pintinę] tarp nendrių Nilo pakrantėje“. Ji vylėsi, kad toje vietoje kas nors ją ras. Juk čionai maudytis — ir greičiausiai nuolat — ateidavo faraono dukra. * (Išėjimo 2:2-4)

Ir tikrai, krepšelį netruko pastebėti. „Atidariusi pintinę, [faraono duktė] pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. ‘Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų’, — tarė ji.“ Ir egiptiečių princesė nusprendė jį įsisūnyti. Kaip tėvai iš pradžių vadino sūnų, seniai pamiršta. Šiandien visam pasauliui jis žinomas įmotės duotu vardu — Mozė *. (Išėjimo 2:5-10)

Bet ar įtikima, kad egiptiečių princesė apsiėmė globoti rastinuką? Taip, nes egiptiečių religija mokė, jog, norint patekti į dangų, būtina daryti gerus darbus. Apie įvaikinimą archeologė Džois Tildzli sako: „Egipte vyrai ir moterys buvo lygiateisiai. Turėjo tokias pat juridines bei ekonomines teises, bent teoriškai, ir. . . moterys galėdavo įsivaikinti.“ Pavyzdžiui, senovės Įvaikinimo papiruse paminėtas atvejis, kai viena egiptietė įsivaikino savo vergus. Apie Mozės mamos nusamdymą žindyti žodyne The Anchor Bible Dictionary teigiama: „Užmokestis tikrajai Mozės motinai už žindymą. . . primena tokias pat sąlygas Mesopotamijos įvaikinimo sutartyse.“

O hebrajiška berniuko kilmė? Ar įvaikinus ji buvo nuslėpta? Tokią mintį perša kai kurie Holivudo filmai. Tačiau iš Šventojo Rašto pasakojimo galime daryti kitokią išvadą. Mozės sesuo Mirjama išmintingai pasirūpino, kad jį maitintų jo paties motina Jochebeda. O ši dievobaiminga moteris tikrai nenuslėpė tiesos nuo savo sūnaus! Senovėje vaikus žindydavo ne vienerius metus, tad Jochebeda turėjo nemažai laiko mokyti Mozę apie „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą“. (Išėjimo 3:6, Brb) Toks dvasinis lavinimas labai pravertė, nes atiduotas faraono dukteriai ‘Mozė buvo mokomas visos Egipto išminties’. Nors neįmanoma patikrinti istoriko Juozapo Flavijaus tvirtinimo, jog per karą su Etiopija Mozė buvo paskirtas vyriausiu kariuomenės vadu, Biblijoje sakoma, kad jis „tapo galingas žodžiais ir darbais“. * (Apaštalų darbų 7:22)

Keturiasdešimtmetis Mozė greičiausiai būtų tapęs žymiu egiptiečių vadu, turėjęs  galią ir turtų, jei būtų likęs faraono namuose. Bet vienas įvykis viską apvertė aukštyn kojom.

Pabėga į Midjaną

Kartą Mozė „pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrają — vieną jo giminių“. Ilgą laiką Mozė buvo savas tiek tarp izraelitų, tiek tarp egiptiečių. Tačiau išvydęs žiauriai mušamą tautietį jis žengė ryžtingą žingsnį. (Išėjimo 2:11) „Atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą.“ (Hebrajams 11:24, 25)

Mozė veikė greitai ir drąsiai: „Jis užmušė egiptietį ir paslėpė smėlyje.“ (Išėjimo 2:12) Tai nebuvo „staigus pykčio proveržis“, kaip pareiškė vienas kritikas. Šis poelgis, nors ir neprotingas, liudijo apie Mozės tikėjimą Dievo pažadu, kad izraelitai bus išvesti iš Egipto. (Pradžios 15:13, 14) Galbūt jis naiviai tikėjosi, kad tai paskatins tautą sukilti. (Apaštalų darbų 7:25) Tačiau, jo nusivylimui, tautiečiai atsisakė pripažinti jį vadovu. Kada žinia apie žmogžudystę pasiekė faraoną, Mozei teko bėgti. Jis apsigyveno Midjane ir vedė Ciporą, klajoklių vado Jetro dukterį.

Ištisus 40 metų Mozė buvo paprastas piemuo; viltis išvaduoti savo tautą išblėso. Bet kartą jis nusivarė Jetro bandą prie Horebo kalno. Tenai degančiame krūme pasirodė Jehovos angelas. Įsivaizduok, Dievas įsako: ‘Išvesk mano tautą — izraelitus iš Egipto.’ Tačiau Mozė pasikeitęs — dvejojantis, drovus, nepasitikintis savimi. „Kas aš toks, — maldauja jis, — kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“ Mozė net atskleidžia savo ydą, kurią filmų kūrėjai nutyli: jis, matyt, mikčioja. Kaip jis skiriasi nuo senovės mitų ir legendų herojų! 40 piemenavimo metų padarė šį vyrą nuolankų ir švelnų. Nors Mozė nepasitiki savimi, Dievas neabejoja, kad jis tinka vadovauti! (Išėjimo 3:1—4:20)

Išvadavimas iš Egipto

Mozė iškeliauja iš Midjano, stoja faraono akivaizdon ir pareikalauja išleisti Dievo tautą. Užsispyrusiam valdovui atsisakius, kraštą nusiaubia dešimt bausmių. Per dešimtąją miršta visi egiptiečių pirmagimiai, ir sugniuždytas faraonas galiausiai  leidžia izraelitams išeiti. (Išėjimo 5—13 skyriai)

Daugumai skaitytojų šie įvykiai žinomi. Bet ar istorija juos patvirtina? Kai kurių nuomone, pasakojimas išgalvotas, nes nenurodytas faraono vardas. * Tačiau cituotasis anksčiau Hofmejeris atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, Egipto raštininkai irgi dažnai sąmoningai neminėdavo faraono priešų vardų. Jis teigia: „Žinoma, istorikai nepaneigtų Tutmozio III kampanijos prieš Megidą vien dėl to, kad Kadešo bei Megido karalių vardai niekur neužfiksuoti.“ Hofmejerio nuomone, faraonas neįvardytas dėl „svarbių teologinių priežasčių“. Pirmiausia, taip visas dėmesys atitenka ne faraonui, o Dievui.

Šiaip ar taip, kritikai nepripažįsta, jog Egiptą paliko daugybė žydų. Mokslininkas Homeras V. Smitas įrodinėjo, kad toks masinis išėjimas „tikrai būtų paminėtas egiptiečių arba sirų istorijoje. . . Išėjimo legenda veikiau tėra iškraipytas ir išpūstas vos kelių žydų persikėlimas iš Egipto į Palestiną“.

 Tiesa, jokio egiptiečių įrašo apie šį įvykį nerasta. Bet jie lengva ranka pakeisdavo kronikas, jei kokie nors įvykiai užtraukdavo gėdą arba neatitikdavo politinių interesų. Pavyzdžiui, pradėjęs valdyti Tutmozis III pasistengė sunaikinti bet kokį savo pirmtakės Hačepsutos atminimą. Egiptologas Džonas Rėjus sako: „Jos užrašai buvo ištrinti, obeliskai aptverti, paminklai užmiršti. Vėlesniuose metraščiuose jos vardas neminimas.“ Panašiai nuslėpti gėdingus įvykius stengiamasi net šiais laikais.

Dar, beje, tvirtinama, kad stinga archeologinių duomenų apie kelionę per dykumą. Bet prisiminkime, jog žydai buvo klajokliai. Jie nestatė miestų, nesėjo javų. Turbūt po savęs jie nepaliko nieko, išskyrus pėdsakus. Tačiau svarių įrodymų apie tą kelionę randame pačioje Biblijoje. Apie ją kalbama įvairiose tos šventos knygos vietose. (1 Samuelio 4:8; 78-oji psalmė; 95-oji psalmė; 106-oji psalmė; 1 Korintiečiams 10:1-5) Įdomu, kad apie tuos įvykius užsiminė net Jėzus Kristus. (Jono 3:14)

Nėra abejonių — Biblijos pasakojimas apie Mozę patikimas ir teisingas. Vis dėlto jis gyveno labai seniai. Ko iš Mozės galime pasimokyti šiais laikais?

^ pstr. 3 Pažodžiui „gražus Dievui“. Kaip aiškinama knygoje The Expositor’s Bible Commentary, šiuo posakiu, galimas dalykas, nusakoma ne tik išskirtinė vaiko išvaizda, bet ir „širdies savybės“.

^ pstr. 11 Maudytis Nilo vandenyse „senovės Egipte buvo įprasta, — tvirtinama Kuko Commentary. — Egiptiečiai Nilą garbino, nes kildino iš. . . Ozyrio, ir tikėjo, kad jo vanduo turi ypatingų gyvybę bei vaisingumą suteikiančių galių“.

^ pstr. 12 Mokslininkai tebediskutuoja apie šio vardo kilmę. Hebrajiškai „Mozė“ reiškia „ištrauktas; išgelbėtas iš vandens“. Istorikas Juozapas Flavijus tvirtino, kad Mozės vardas yra dviejų egiptietiškų žodžių, „vanduo“ bei „išgelbėti“, junginys. Kai kurių nūdienos mokslininkų nuomone, vardas tikrai egiptietiškos kilmės, bet jis greičiausiai reiškia „sūnus“. Argumentuojama tuo, kad „Mozė“ skamba panašiai kaip kai kurie egiptietiški vardai. Kadangi niekas nežino nei tikrojo senovės hebrajų, nei egiptiečių kalbos tarimo, visa tai tėra spėlionės.

^ pstr. 14 Knygoje Israel in Egypt rašoma: „Apskritai mintis, kad Mozė užaugo Egipto rūmuose, atrodo nereali. Tačiau pažiūrėję atidžiau į Naujosios karalystės laikotarpio faraono rūmus suprantame, jog tai galimas dalykas. Tutmozis III. . . pavergtų vakarų Azijos karalysčių princus atveždavo į Egiptą ir mokydavo juos egiptiečių išminties. . . Tad kitų kraštų princai ir princesės nebuvo retenybė rūmuose.“

^ pstr. 22 Vienų istorikų nuomone, faraonas, minimas Išėjimo knygoje, yra Tutmozis III. Kitų — Amenchotepas II, Ramzis II ar dar kuris kitas. Kadangi Egipto valdovų chronologija chaotiška, neįmanoma tiksliai nustatyti, kas tuo metu valdė.