Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2004 m. balandis

Susitikimas su „išnykusiu“ paukščiu

Susitikimas su „išnykusiu“ paukščiu

 Susitikimas su „išnykusiu“ paukščiu

VISADA mane žavėjo paukščių grožis bei įvairovė. Rengdamasis vykti į Bermudos salas netikėtai radau informacijos apie labai retą Bermudos audrapaukštį. „Negausi šios rūšies populiacija, — buvo rašoma viename turisto vadove, — išlikusi tik atokiausioje Bermudos dalyje, Kasl Harboro salyne. Čia juos griežtai saugo ir globoja prižiūrėtojas.“

Tai sudomino! Pasiryžęs pamatyti tą egzotišką paukštį, susisiekiau su buvusiu Bermudos draustinio darbuotoju dr. Deividu Vingeitu. Dabar jis išėjęs į pensiją, bet anksčiau dirbo Kasl Harbore prižiūrėtoju. Dr. Vingeitas mielai sutiko, kad su juo vykčiau į saugomą audrapaukščių perimvietę.

„Gyvasis muziejus“

Kasl Harboro gamtos draustinis įkurtas netoli pagrindinių Bermudos salų, išsidėsčiusių Atlanto vandenyne maždaug už 900 kilometrų į rytus nuo Šiaurės Karolinos valstijos (JAV). Iš devynių draustinį sudarančių salelių didžiausia — Nansačas. Tai maždaug 6 hektarų sala rytiniame Bermudos salyno pakraštyje. Dr. Vingeitui vadovaujant sala tapo „gyvuoju muziejumi“; buvo imtasi priemonių, kurios padėtų kiek įmanoma atsikurti visoms čia dar išlikusioms augalų bei gyvūnų rūšims.

 Giedrą, gražią dieną dr. Vingeito nedidele motorine valtimi iš Nansačo išplaukiame į vieną iš gretimų salelių. Virš ramios jūros sklendžia žuvininkas. Baltose jo posparnių plunksnose atsispindi raibuliuojanti vandens žydrynė. Susijaudinę, pagauti „piršlybų“ įkarščio, aukštyn žemyn mojuodami didžiulėmis uodegų plunksnomis, aplink ratus suka nuostabūs atogrąžų paukščiai, Bermudoje vadinami ilgauodegiais. Nors kitąsyk šis reginys mane tikrai žavėtų, dabar rūpi vien audrapaukštis.

„Išnykęs“ audrapaukštis vėl pasirodo

Dr. Vingeitas aiškina: „Pirmieji kolonistai pasakodavo apie jūros paukščius, kurie parskrenda į sausumą tiktai naktį ir tuomet, kai peri, — tai kaip tik būdinga Bermudos audrapaukščiams. Anais laikais jų čia būta dešimtys tūkstančių, bet viskas pasikeitė. Apie 1560 metus ispanai salose įveisė kiaulių. Audrapaukščiams tai buvo tikra nelaimė, nes šios ėdė jų kiaušinius, o galbūt ir jauniklius ar net suaugėlius. Be to, daug šių paukščių maistui išgaudė patys žmonės. Dar daugiau audrapaukščių išnyko, kai 1614-aisiais Bermudoje išplito žiurkės. Jos plaukdavo į saleles, kur paukščiai perėdavo, ir ėsdavo kiaušinius bei jauniklius. Todėl iki 1630-ųjų audrapaukščių, pirma skaičiuotų tūkstančiais, tiek sumažėjo, kad buvo manoma, jog jie visiškai išnyko.“

Perrėkdamas valties variklio ūžesį klausiu: „Kaip audrapaukščių atsirado vėl?“

Dr. Vingeitas sako: „1906-aisiais gamtininkas Luisas Moubrėjus vienoje Kasl Harboro salų užtiko kažkokį keistai atrodantį jūros paukštį. Galiausiai buvo nustatyta, jog tai audrapaukštis. Vėliau, 1935-aisiais, rastas atsitrenkęs į švyturį ir užsimušęs jauniklis. 1945-aisiais į Kuperio salos (Bermudos salynas) paplūdimį bangos išplovė suaugėlį. To pakako, kad būtų surengta ekspedicija ieškoti daugiau ‘išnykusios’ rūšies atstovų. Ekspedicijai vadovavo Amerikos Gamtos istorijos muziejaus mokslinis bendradarbis dr. Robertas Kušmanas Merfis ir Bermudos valstybinio akvariumo  prižiūrėtojas Luisas S. Moubrėjus — Luiso Moubrėjaus, kuris 1906-aisiais rado audrapaukštį, sūnus.“

Pasakodamas dr. Vingeitas šypsosi: „Koks buvau laimingas, kai prisidėti prie ekspedicijos pakvietė ir mane — 15-metį moksleivį, labai besidomintį paukščiais! Tas sekmadienis, 1951-ųjų sausio 28-oji, nulėmė visą tolesnį mano gyvenimą. Niekada nepamiršiu, kokiu džiugesiu švytėjo dr. Merfio veidas, kai jis su Moubrėjum kilpa sugavo Bermudos audrapaukštį, tūnojusį giliame, siaurame plyšyje! Valdžia Kasl Harboro saleles tuojau paskelbė šių paukščių draustiniu. 1961-aisiais jam buvo priskirta ir Nansačo sala, o kitais metais ten persikėlėme mudu su žmona, ir aš pradėjau dirbti draustinio prižiūrėtoju.

„Kiek audrapaukščių radote per tą pirmąją ekspediciją?“ — teiraujuosi, kai priartėjame prie draustinio.

„Per visus pirmuosius metus — tik aštuonias perinčias poras, — sako jis. — Aptikti jas buvo taip sunku, jog surasti visą populiaciją — 18 tokių porų — prireikė dešimtmečio. Dar po 35 metų draustinyje audrapaukščių padaugėjo iki 52 porų.“

Žmogaus pagalba

„Bermudos audrapaukščiai lizdus suka 2—3,5 metro ilgio kreivuose urvuose, kur nepasiekia šviesa, — tęsia dr. Vingeitas. — Kad padaugėtų lizdaviečių, pradėjome rausti dirbtinius urvus. Iškastus griovius iš viršaus užbetonuodavome. Tokio urvo gale virš lizdo įtaisydavome nuimamą dangtį. Taip galėdavome patikrinti, kas yra lizde: padėtas kiaušinis, išsiritęs jauniklis ar paperas. Jei toks užperėtas kiaušinis paukščių paliktas, imame jį tyrimui ir  bandome išsiaiškinti, kodėl gemalas žuvo. Praeito amžiaus septinto dešimtmečio viduryje dėl DDT insekticido suplonėjo lukštai ir kiaušiniai pradėjo dužti. Dabar baiminamasi, kad tas pats gali atsitikti dėl PCB [polichloruoto bifenilo]. Nors Šiaurės Amerikoje bei Europoje šie chemikalai uždrausti, daugelyje besivystančių šalių tebenaudojami.“

Yra ir kitokių problemų. Dr. Vingeitas pasakoja: „Dėl vietų lizdams tarp audrapaukščių ir už juos agresyvesnių fajetonų vyksta nuolatinė kova. Kartais audrapaukštis įsikuria urvo gale, o fajetonas — prie pat landos! Neprašytas svečias sunaikina audrapaukščio kiaušinį arba puola ir užkapoja jauniklį. Abiejų rūšių paukščiai visada grįžta perėti į tas pačias lizdavietes, todėl viskas kartojasi metų metais. Saugodami audrapaukščius, prie urvų landų ėmėme statyti medines užtvaras. Jose išpjauta elipsės formos anga, pro kurią audrapaukštis pralenda, bet šiek tiek didesniam fajetonui ji per maža. Taip trijų milimetrų skirtumas gali išsaugoti gyvybę.“

Draustinyje

Galiausiai priartėjome prie nedidelės salos. Plakami vandenyno bangų mūšos atsargiai išlipome iš valties ant dantytų uolų. Kad pasiektume lizdus, kopti teko stačiais uolų šlaitais. Apžiūrėti vieną lizdą buvo įmanoma tik pasilypėjus kopėčiomis. Kas dr. Vingeitui turbūt seniai įprasta, man — nepatirta ir nuostabu!

Dr. Vingeitas tikrina ir įvertina kiekvieną lizdavietę. Ar poros vis dar atskrenda į savo lizdus? Ar yra pėdsakų, vedančių į urvus ir iš jų? Ar yra paperų? Vieną tokį radome, bet tėvai ant jo tebetupėjo, todėl dr. Vingeitas jį paliko. Jeigu kiaušinis neprasikala, audrapaukščiai dažniausiai dar kurį laiką vis tiek jį peri. Nelauktai dr. Vingeitas atranda jauniklį ten, kur nė neįtarė buvus kiaušinį! Tai su kaupu atlygina už nusivylimą dėl neišsiritusio paukščiuko.

Kad stengtasi ne veltui, suprantu, kai dr. Vingeitas nuo urvo nuima dangtį, ir aš pažvelgęs žemyn pamatau mažą, pilką pūkų kamuoliuką — audrapaukščio jauniklį. Sunerimęs dėl šviesos, jis lėtai tipena tai į vieną, tai į kitą pusę. Kituose urvuose, įdėmiai įsižiūrėjęs, pastebiu perintį suaugėlį.

Dr. Vingeitas yra išgelbėjęs ne vieną į bėdą patekusį jauniklį. Kartą fajetonas užpuolė mažylį ir sulaužė jam snapą. Susikrimtęs Vingeitas jį sudėjo ir suklijavo. Kaip stebėjosi ir koks buvo patenkintas, kai paukščiukas išgyveno! Kitą sykį gamtininkas puoselėjo silpnutį jauniklį, per anksti paliktą tėvų. Laikė dėžutėje ir maitino krevetėmis, kalmarais, žuvų taukais bei vitaminais. Galiausiai paukštis sugebėjo išskristi į jūrą. Pastangos atkurti Bermudos audrapaukščių populiaciją jau davė šiokių tokių rezultatų. Beje, viso pasaulio gamtosaugininkai audrapaukštį vadina vilties simboliu. Dr. Vingeito tikslas — kad ilgainiui Nansače gyventų 1000 jų porų. Belieka laukti, ar svajonė išsipildys.

Susitikimas su „išnykusiu“ paukščiu mane paskatino susimąstyti. Jei Kūrėjas pastebi, kada žemėn krenta paprastas žvirblis, argi nepastebės, jei nyksta ištisa rūšis? (Mato 10:29) Kokia paguoda žinoti, jog ateis laikas, kai žmogus nebekels grėsmės jokių gyvūnų egzistavimui žemėje! (Izaijo 11:6-9) (Atsiųsta.)

[Žemėlapiai 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BERMUDA

Nansačo sala

[Paveikslas 18 puslapyje]

Bermudos audrapaukštis urve

[Šaltinio nuoroda]

Jeremy Madeiros, Conservation Officer, Bermuda

[Paveikslas 18 puslapyje]

Audrapaukščio urvo landa

[Paveikslas 18 puslapyje]

Dr. Vingeitas rodo užtvarą prie landos į audrapaukščio urvą

[Paveikslų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Jeremy Madeiros, Conservation Officer, Bermuda

Žemės rutulys: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Paveikslų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

© Brian Patteson

Jeremy Madeiros, Conservation Officer, Bermuda