Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2004 m. balandis

Sala, kuri atsirado ir išnyko

Sala, kuri atsirado ir išnyko

 Sala, kuri atsirado ir išnyko

Atsibuskite! bendradarbio Italijoje

STIPRUS žemės drebėjimas 1831 metų birželio 28 dieną sukrėtė vakarinę Sicilijos, salos Viduržemio jūroje, pakrantę. Vienas jūreivis, pajutęs smūgį, pamanė, kad jo laivelis užplaukė ant seklumos.

Keletą dienų po to vanduo netoli Sicilijos krantų burbuliavo, o paviršiuje plūduriavo negyvos žuvys. Ore tvyrojo sieros tvaikas. Pakrantėje mėtėsi pemzos luitai.

Liepos 10-ąją neapoliečių brigantina Teresina, vadovaujama kapitono Džovanio Korao, plaukdama Viduržemio jūra pamatė neįtikėtiną reginį — milžinišką kokių 20 metrų aukščio vandens bei rūko stulpą. Buvo girdimas „lyg griaustinio dundesys“.

Tuometinio abiejų Sicilijos karalysčių valdovo Ferdinando II įsakymu karališkasis karo laivas Etna ėmėsi reiškinį ištirti. Keista žinia pasiekė ir Maltą, kuri tuo metu buvo Britanijos kolonija. Britanijos viceadmirolas Maltoje seras Henris Hotamas, nenorėdamas atsilikti, taip pat išsiuntė laivus „ištirti, kas sukėlė reiškinį, bei pažymėti tikslias jo koordinates jūrlapiuose“.

Taip prasidėjo ginčas, kuris tęsiasi iki šiol.

 Gimsta sala

Nuo 1831 metų liepos 19 dienos tarp Sicilijos ir Afrikos krantų buvo galima išvysti naują salą, susiformavusią išsiveržus povandeniniam ugnikalniui. Kapitonas Čarlzas Svinburnas, vesdamas britų burlaivį Rapid pro vakarinius Sicilijos krantus, pamatė aukštą netolygiai kylantį baltų dūmų bei garų stulpą. Svinburnas pasuko laivą tiesiai į tą vietą. Sutemus dūmuose vis sužybsėdavo šviesos pliūpsniai, matomi net mėnulio šviesoje. Kartais rūke pasirodydavo skaisti ugnis. Auštant dūmai kiek prasiskirstė ir kapitonas išvydo „nedidelį tamsų kauburėlį, iškilusį kelias pėdas virš vandens“.

Per tolesnį mėnesį sala išniro apie 65 metrus, o jos perimetras siekė tris su puse kilometro. „Šis įvykis, suprantama, nepaprastai sujaudino aplinkinių salų gyventojus, — pranešė Malta Government Gazette, — ir daug kas patys atvyko pamatyti šį nepaprastą reginį.“ Tarp jų ir prūsų geologas, profesorius Frydrichas Hofmanas, tuo metu kaip tik darbavęsis Sicilijoje. Hofmanas priplaukė prie salos per kilometrą ir galėjo viską stebėti „labai aiškiai“. Lipti į salą Hofmanui pasirodė pavojinga.

Kapitonas Hamfris Senhausas nebuvo toks atsargus ir, kaip liudija vienas pranešimas, rugpjūčio 2-ąją išsilaipinęs saloje įsmeigė Jungtinės Karalystės vėliavą. Jis pavadino salą Grehamu — Britanijos admiraliteto pirmojo lordo sero Džeimso Grehamo garbei.

Sicilijos Katanijos universitetas patikėjo ištirti salą gamtos mokslų profesoriui Karlui Džemelarui. Šis pavadino ją Ferdinandija — Ferdinando II garbei. Ignoruodamas saloje plevenančią Britanijos vėliavą, Ferdinandas oficialiai paskelbė salos priklausomybę Sicilijai, nors ji ir buvo už Sicilijos teritorinių vandenų ribos.

Galiausiai sala susidomėjo Prancūzija. Geologas Konstantas Preivo davė jai Julijos vardą, nes ji atsirado liepos mėnesį, kuris prancūzų kalba yra Juillet. Jis taip pat saloje iškėlė Prancūzijos vėliavą. Taip pasielgdamas geologas, esą, norėjęs, kad „visi žinotų, jog Prancūzija nepraleidžia progos pasidomėti moksliniais atradimais“.

Ginčas, kam priklauso sala, stiprėjo. Neseniai Londono laikraštis Times rašė, kad Britanija, Italija ir Prancūzija „vos nepradėjo karo“ dėl šio žemės lopinėlio.

Sala pranyksta

Nesutarimas dėl salos, kurią iki šiolei vadina tai Julija, tai Ferdinandija ar Grehamu *, neilgai tetruko. „Sala mažėja diena iš dienos, — parašė Hofmanas, apsilankęs ten rugsėjį. — Ir jeigu toliau taip nyks mūsų akyse, . . . ateinančios žiemos audros sunaikins ją per kelis mėnesius.“

Iki gruodžio sala suiro pati ir liko tik pavojinga povandeninė uola, slypinti kelios pėdos po vandeniu. „Visa, kas liko iš Julijos, — rašė Italijos vulkanologas Džiuzepė Merkalis, — tai daugelis vardų, kuriuos jai suteikė įvairių kraštų keliautojai, matę, kaip sala gimė ir vėl pranyko.“

Ar dar kada iškils?

Ar tuo salos istorija ir baigėsi? Ne visai! Vietovė, kur kažkada iškilo sala, vis dar geologiškai aktyvi. Todėl, Sicilijos istoriko Salvatore Matsarela nuomone, šiandien ta vieta „strategiškai tiek pat svarbi, kiek ir XIX amžiuje“. Kai kurie geologai mano, kad sala dar iškils. Todėl vėl auga įtampa ir bręsta nesutarimas, kam gi ji priklausytų „prisikėlusi“.

Tad pasakojimas apie atsiradusią ir vėl pradingusią salą tapo dar vienu liūdnu žmonijos valdymo istorijos puslapiu. Italijos žurnalistas Filipas D’Arpa taikliai pavadino šį įvykį „pavyzdžiu, liudijančiu [žmogaus] valdymo absurdiškumą“.

[Išnaša]

^ pstr. 16 Salai buvo siūlomi dar bent keturi vardai: Korao, Hotamas, Nerita bei Šaka.

[Paveikslas 26 puslapyje]

Piešinyje pavaizduotas 1831 metų ugnikalnio išsiveržimas

[Šaltinio nuoroda]

Copyright Peter Francis/The Open University