Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2002 m. birželis

 Biblijos požiūris

Ar pridera krikščionims viešai skleisti savo įsitikinimus?

Ar pridera krikščionims viešai skleisti savo įsitikinimus?

TĖVAI jus galbūt mokė apie religiją kalbėtis tik šeimos rate ar bažnyčioje ir tokia nuostata yra įprasta jūsų kultūroje. Dėl to tikriausiai pykstate, kai kas nors neperspėjęs ateina pas jus su Biblija rankose. Kai kurie tokį nusistatymą turi dėl religijos istorijoje vykusio smurto prisidengiant sielų gelbėjimu.

Daugelio šalių istorijoje buvo masinio atsivertimo atvejų, vykusių ne iš meilės Kristui, o dėl kalavijo baimės. Nenorėdami priimti kitos religijos kai kurie slapstydavosi, pabėgdavo iš namų ar šalies ir net prarasdavo gyvybę (dažnas sudegdavo ant laužo).

Dievo įkvėpta Biblija nepritaria priverstiniam atvertinėjimui. Bet ar tai reiškia, kad nedera kalbėti apie savo įsitikinimus su kitais? Biblija pati atsako į šį klausimą.

Įgaliojimas mokyti

Pirmiausiai apsvarstykime Jėzaus Kristaus parodytą pavyzdį. Jis buvo puikus mokytojas, paveikdavęs savo klausytojų gyvenimus. (Jono 13:13, 15) Sakydamas Kalno pamokslą jis mokė paprastai, tačiau veiksmingai. Išklausę šį pamokslą Jėzaus klausytojai „stebėjosi Jo mokymu, nes jis mokė juos kaip turintis valdžią“. (Mato 7:28, 29, Brb) Praėjus beveik 2000 metų jo mokymai vis dar keičia juos tyrinėjančių žmonių gyvenimus. Tai patvirtindamas profesorius Hansas Dyteris Betsas pažymėjo, kad „apskritai Kalno pamokslo veikmė peržengia judaizmo, krikščionybės ir net Vakarų kultūros ribas“.

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus davė įsakymą, užtikrinusį, kad jo pradėtas mokymo darbas po jo mirties bus tęsiamas ir net tarps. (Jono 14:12) Jėzus nurodė savo mokiniams eiti pas visų tautų žmones ir „mokyti laikytis visko“, ką jis įsakė. Jėzus aiškiai nurodė, koks šios užduoties pagrindinis tikslas, sakydamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais.“ (Mato 28:19, 20, kursyvas mūsų; Apaštalų darbų 1:8)

Taip pat panagrinėkime apaštalo Pauliaus pavyzdį. Po atsivertimo į krikščionybę jis nesigėdijo pasakoti apie neseniai atrastą tikėjimą. (Apaštalų darbų 9:17-19, 22) Paulius netgi turėjo įprotį kalbėti sinagogose ir įrodinėti, kad „Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių“. Paulius sumaniai „aiškino jiems Raštus“  „įtikinėdamas žydus ir graikus“. Anot vieno žinyno, graikiškas žodis, šioje eilutėje išverstas ‘įtikinėti’, reiškia „keisti požiūrį argumentais bei moraliniais samprotavimais“. Įtikinamai argumentuodamas Paulius ‘įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių’. (Apaštalų darbų 15:3; 17:1-4, 17; 18:4, kursyvas mūsų; 19:26)

Prievarta ar įtikinėjimas?

Šiais laikais žodžiu „prozelitizmas“ įvardijamas prievartinis atvertinėjimas. Biblija tam nepritaria. Joje sakoma, kad žmonės sukurti su laisva valia. Kiekvienas gali pasirinkti, kaip gyventi, jis pats atsakingas už savo poelgius. Kaip garbinti Dievą, žmonės irgi apsisprendžia patys. (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20; Jozuės 24:15)

Jėzus gerbė šią Dievo duotą teisę, todėl niekada nesinaudojo savo didžiule galia ir valdžia, kad verstų ar darytų spaudimą paklusti jo žodžiams. (Jono 6:66-69) Jis skatino savo klausytojus pasikeisti argumentuodamas, pateikdamas pavyzdžių ir klausimų. Jis troško paliesti klausytojų širdis. (Mato 13:34; 22:41-46; Luko 10:36) Gerbti kitų nuomonę Jėzus mokė ir savo sekėjus. (Mato 10:14)

Akivaizdu, kad Paulius tarnavo sekdamas Jėzumi. Paulius stengėsi įtikinti klausytojus argumentuodamas iš Raštų ir kartu gerbė jų jausmus bei nuomonę. (Apaštalų darbų 17:22, 23, 32) Jis suprato, kad uoliai tarnauti Kūrėjui turėtų skatinti ne kas kitas, o meilė Dievui ir Kristui. (Jono 3:16; 21:15-17) Tad visi apsisprendžiame patys.

Asmeniškas sprendimas

Svarbius sprendimus, pavyzdžiui, kokį būstą pirkti, kur dirbti, kaip auginti vaikus, išmintingi žmonės priima ne impulsyviai. Jie tyrinėja įvairias galimybes, apmąsto surastą informaciją ir galbūt klausia patarimų. Jie priima sprendimus tik viską kruopščiai apsvarstę.

Klausimui, kaip garbinti Dievą, mes turėtume skirti kur kas daugiau laiko ir pastangų nei kitiems gyvenimo klausimams. Šis sprendimas paveiks mūsų dabartinį gyvenimą, o dar svarbiau, nuo jo priklausys, ar mes turėsime perspektyvą gyventi amžinai. Tai gerai suprato pirmojo amžiaus krikščionys Berėjoje. Nors gerąją naujieną jiems detaliai išaiškino pats apaštalas Paulius, jie vis tiek kasdien kruopščiai tyrinėjo Raštus, kad įsitikintų, ar Paulius sako tiesą. Ir galiausiai „daugelis įtikėjo“. (Apaštalų darbų 17:11, 12)

Šiandien Jehovos liudytojai tęsia Jėzaus pavestą mokymo ir mokinių ruošimo darbą. (Mato 24:14) Jie gerbia kitų teisę išpažinti kokią tik nori religiją. Tačiau kalbėdami apie savo įsitikinimus su kitais jie seka Biblijoje pateiktais pavyzdžiais. Taip, jie pateikia teisingus argumentus iš Rašto ir laiko tai gyvybes gelbstinčiu darbu. (Jono 17:3; 1 Timotiejui 4:16)