Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sekime jų tikėjimu

 DEŠIMTAS SKYRIUS

Jis drąsiai stojo už tikrąjį Dievą

Jis drąsiai stojo už tikrąjį Dievą

1, 2. a) Kas Elijo tautiečius išvargino? b) Kokius priešininkus Elijas matė beateinančius pas jį ant Karmelio kalno?

ELIJAS nuo Karmelio kalno žvelgia į minią žmonių, lėtai beatkopiančių šlaitu. Net blyškioje rytmečio šviesoje matyti, kad skurdas ir maisto stygius juos labai išvargino. Treji su puse sausros metų nepraėjo be pėdsako.

2 Elijas mato ir išdidžiai žengiančius Baalo pranašus. Minioje jų keturi šimtai penkiasdešimt. Elijo — Jehovos pranašo — jie baisiausiai nekenčia. Karalienė Jezabelė daugelį Jehovos pranašų išžudė, bet šis žmogus tvirtai kliaujasi savo Dievu ir nesiduoda Baalo garbintojų įbauginamas. Tik ar ilgai? Anie Baalo žyniai tikriausiai įsitikinę, kad Elijas vienas prieš juos visus neatsilaikys (1 Kar 18:4, 19, 20). O štai savo karališkuoju vežimu atrieda ir pats Ahabas. Jis ant Elijo irgi griežia dantį.

3, 4. a) Kodėl, švintant tai nepaprastai dienai, Elijas galėjo baimintis? b) Ką šiame skyriuje aptarsime?

3 Jehovos tarno laukia diena, kokios jo gyvenime nebuvo ir daugiau nebus. Elijo akivaizdoje tuojau įvyks iki šiol neregėta dramatiška kova — susirems gėris ir blogis. Kaip pranašas šį ankstų rytą jaučiasi? Veikiausiai baiminasi, nes jis „žmogus kaip ir mes, turintis tokius pat jausmus“. (Perskaityk Jokūbo 5:17.) Bet viena tikrai žinome: stovėdamas prieš neištikimus Jehovai tautiečius, prieš atsimetėlį karalių ir kraujo ištroškusius žynius, Elijas pasijaučia esąs kaip niekad vienišas (1 Kar 18:22).

4 Kas gi nutiko, kad izraelitai taip nupuolė? Ir kodėl ši istorija turėtų tau rūpėti? Pažiūrėkime, kokį tikėjimo pavyzdį Elijas paliko ir kuo tas jo pavyzdys naudingas mums.

 Kova tampa itin arši

5, 6. a) Į kokią kovą buvo įtrauktas visas Izraelis? b) Kuo karalius Ahabas užrūstino Jehovą?

5 Ilgus metus Elijas tik bejėgiškai stebėjo, kaip jo tautiečiai niekina ir trypia tai, ką turėjo labai branginti. Visas Izraelis buvo įtrauktas į kovą tarp tikrosios tikybos ir klaidatikystės: vieni garbino Dievą Jehovą, o kiti, aplinkinių tautų pavyzdžiu, lenkėsi stabams. Elijo dienomis jau buvo aiškiai matyti, kad stabmeldystė ima viršų.

6 Izraelio karalius Ahabas užrūstino Jehovą. Kaip? Ahabas vedė Sidono karaliaus dukterį Jezabelę, o ši buvo pasišovusi padaryti viską, kad Jehovos vardas Izraelyje būtų užmirštas, ir įtvirtinti krašte Baalo kultą. Žmonos įtakai karalius greitai pasidavė. Pastatydinęs Baalui šventyklą ir padirbinęs joje aukurą, Ahabas ne tik pats ėmė garbinti tą pagonių dievą, bet palenkė prie jo ir visą tautą (1 Kar 16:30-33).

7. a) Kuo Baalo kultas buvo toks blogas? b) Kodėl galime tvirtinti, kad Biblijoje pateikti duomenys, kiek Elijo dienomis truko sausra, nėra prieštaringi? (Žiūrėk  straipsnelį 86 puslapyje.)

7 Kuo Baalo kultas buvo toks blogas? Daugelį izraelitų jis nuviliojo nuo tikrojo Dievo. Be to, pasižymėjo nežabotu palaidumu ir žiaurumu. Neatsiejama apeigų dalis buvo sakralinė prostitucija — tiek moterų, tiek vyrų, — seksualinės orgijos, netgi vaikų aukojimas. Izraelis labai nupuolė, todėl Jehova pas Ahabą siuntė Eliją pranešti, kad kraštą ištiks sausra ir truks tol, kol pranašas paskelbs jos pabaigą (1 Kar 17:1). Paskui, praėjus keleriems metams, Elijas pasirodė Ahabo akivaizdoje ir jam pasakė, kad lieptų Baalo pranašams ir visai liaudžiai susirinkti ant Karmelio kalno. *

Galima sakyti, kad pagrindiniai Baalo kulto elementai įsigalėję ir šių laikų visuomenėje.

8. Kodėl galima sakyti, kad pasakojimas apie Baalo kulto įsigalėjimą Izraelyje nėra tik sausa istorija?

8 O kokią reikšmę anie įvykiai turi mums? Gal kas manys, kad jokios, — juk Baalas nebegarbinamas, niekas jam nebestato šventyklų ir aukurų. Vis dėlto šis pasakojimas nėra tik sausa istorija (Rom 15:4). Žodis „baalas“ išvertus reiškia  „šeimininkas“, „viešpats“. Dievo tauta savo viešpačiu, arba „baalu“, turėjo laikyti Jehovą. Turbūt sutiksime, kad žmonės ir šiandien tarnauja visokiausiems „viešpačiams“, — tik ne visagaliam Dievui. Vieniems „viešpačiu“ tapo pinigai, kitiems darbas, laisvalaikio užsiėmimai, seksas. Dievų, kurie garbinami vietoj Jehovos, pasaulyje yra begalė (Mt 6:24; perskaityk Romiečiams 6:16). Taigi galima sakyti, kad pagrindiniai Baalo kulto elementai įsigalėję ir šių laikų visuomenėje. Jei pasigilinsime, kokia kova Elijo laikais vyko tarp Jehovos ir Baalo, gebėsime teisingai apsispręsti, kam tarnauti.

Kokia prasme jie šlubavo?

9. a) Kodėl Karmelio kalnas buvo pati tinkamiausia vieta parodyti, kad Baalas visiškai bejėgis? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Ką Elijas susirinkusiems žmonėms pasakė?

9 Nuo Karmelio kalno atsiveria įstabus kraštovaizdis: apačioje driekiasi Kišono slėnis, netoliese tyvuliuoja Didžioji  (Viduržemio) jūra, toli šiaurėje stūkso Libano kalnai. * Bet šią lemiamą dieną, auštant rytui, vaizdas akies nedžiugina: ant kadaise derlingos, o dabar kaitros nualintos žemės, kurią Jehova davė Abraomo vaikams, gula mirties šešėlis. Ir viskas per kvailą izraelitų užsispyrimą! Dabar, žmonėms suėjus ant kalno, Elijas prabyla: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Kar 18:21)

10. Kaip suprasti, kad Elijo tautiečiai šlubavo abiem kojomis, ir kokį svarbų dalyką jie pamiršo?

10 Ką Elijas turi galvoje sakydamas, kad jo tautiečiai šlubuoja abiem kojomis? Žmonėms reikėjo apsispręsti: arba jie tarnauja Jehovai, arba Baalui. Deja, daugelis manė, jog nieko bloga pasibaisėtinomis apeigomis stengtis įtikti Baalui ir kartu prašyti Jehovą malonės. Galbūt tikėjosi, kad Baalas duos gerą derlių ir gausins kaimenes, o Jehova, „kareivijų Viešpats“, gins nuo priešų (1 Sam 17:45, Brb). Izraelitai pamiršo vieną svarbų dalyką, kurio ir šiais laikais dažnas nesupranta: Jehova yra vertas ir, beje, pats reikalauja išimtinio atsidavimo. Garbinti pridera jį vienintelį. Jehovai būtų nepriimtina, netgi bjauru, jeigu žmogus tarnautų ir jam, ir dar kam nors kitam. (Perskaityk Išėjimo 20:5.)

11. Kodėl Elijo žodžiai įkvepia mus permąstyti, kaip savo Dievui tarnaujame ir kas mums gyvenime svarbiausia?

11 Taigi, izraelitai šlubavo — mėgino vienu metu eiti dviem takais. Yra kas panašią klaidą daro ir šiandien. Į savo gyvenimą jie leidžia brautis visokiems „baalams“, o tikrąjį Dievą palieka nuošaly. Aiškus Elijo paraginimas liautis šlubavus galbūt įkvėps mus iš naujo permąstyti, kaip savo Dievui tarnaujame ir kas mums gyvenime svarbiausia.

Katras iš jų tikrasis?

12, 13. a) Ką Baalo žyniams Elijas siūlė padaryti? b) Kaip, sekdami Elijo pavyzdžiu, galėtume parodyti visišką pasitikėjimą Dievu?

12 Elijas pasiūlo išsiaiškinti, katras yra tikrasis Dievas. O padaryti tai nesunku. Baalo žyniai turi pastatyti aukurą, padėti  ant jo auką ir tada šauktis savo dievo, kad tas įžiebtų ugnį. Tą patį yra pasirengęs padaryti ir Elijas. Jis pareiškia: „Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas.“ Elijas gerai žino: tikrasis Dievas yra Jehova. Pranašo tikėjimas toks tvirtas, kad savo priešininkams jis nedvejodamas suteikia pirmenybę — duoda pirmiems išsirinkti aukai jautį ir šauktis Baalo * (1 Kar 18:24, 25).

13 Nors šiais laikais tokių stebuklų kaip anuomet nevyksta, Jehova nepasikeitė. Elijas juo visiškai pasitikėjo — pasitikėkime ir mes. Tarkim, jeigu kas ginčija vieną ar kitą Biblijos mokymą, nebijokime duoti jiems pirmiems išsakyti nuomonę ir leiskime, kaip Elijas, reikalą spręsti Jehovai. Tegul Dievas juos pataiso per savo įkvėptą Žodį (2 Tim 3:16).

Elijas žino, kad Baalo kultas tėra niekšingas akių dūmimas, ir izraelitai privalo tai suprasti.

14. Kokiais žodžiais ir kodėl Elijas šaipėsi iš Baalo pranašų?

14 Baalo pranašai paruošia auką ir ima šauktis savojo dievo. „Baalai, išklausyk mus!“ — maldauja be perstojo. Slenka valandos, jau ir vidudienis ateina, bet nėra jokio garso, niekas neatsiliepia. Elijas pradeda šaipytis: gal Baalas pernelyg užsiėmęs ir neturi laiko atsakyti? gal jis paėjo į pakelę nusilengvinti? o gal užmigo ir jį reikia pažadinti? „Šaukite garsiau!“ — Elijas ragina tuos šventeivas. Jis žino, kad Baalo kultas tėra niekšingas akių dūmimas, ir izraelitai privalo tai suprasti (1 Kar 18:26, 27).

15. Kodėl savo viešpačiu pasirinkti ne Jehovą būtų kvaila?

15 Tada Baalo žyniai dar labiau įsiaudrina. Biblijoje rašoma: „Jie garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju.“ Tačiau veltui jie taip stengėsi. „Vis dar nebuvo jokio garso, ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų“ (1 Kar 18:28, 29). Toks Baalas apskritai neegzistavo. Jo kultą išgalvojo ne kas kitas, o Šėtonas, kad tik nuviliotų žmones nuo Jehovos. Taigi visi, kas savo viešpačiu pasirenka ne Jehovą, galiausiai nusivils ir apsikvailins. (Perskaityk Psalmyno 25:3; 115:4-8.)

 Tikrasis Dievas atsiliepia

16. a) Ką Elijas, atstatydamas Jehovos aukurą, veikiausiai norėjo savo tautiečiams priminti? b) Kaip dar Elijas parodė, kad savo Dievu visiškai pasitiki?

16 Artinasi vakaras, ir dabar aukoti auką ruošiasi Elijas. Jis imasi atstatyti Jehovos aukurą (be abejo, jį buvo nugriovę stabmeldžiai) ir sukrauna dvylika akmenų. Tautiečiams iš dešimties Izraelio giminių karalystės tai turėtų priminti, kad Įstatymą Jehova davė visoms dvylikai giminių, vadinasi, jo privalu laikytis ir jiems. Aplinkui Elijas iškasa griovį, paskui ant aukuro padeda auką ir liepia pilti ant jos gausiai vandens, pasemto veikiausiai iš Viduržemio jūros, — tiek, kad net griovys prisipildo. Akivaizdu, kad Jehovai, priešingai negu Baalo pranašams, Elijas sudaro pačias nepalankiausias sąlygas. Jis savo Dievu visiškai pasitiki (1 Kar 18:30-35).

Elijo maldos žodžiai liudija, kad tautiečiai jam rūpi — jis trokšta išvysti, kaip Jehova susigrąžins jų širdis.

17. Kas, sprendžiant iš maldos žodžių, Elijui buvo svarbiausia ir apie ką turėtų byloti mūsų maldos?

17 Viską suruošęs, Elijas meldžiasi. Jo žodžiai paprasti, bet aiškiai byloja, kas jam svarbiausia. Pirma, Elijas nori, kad susirinkusieji žinotų: Jehova, o ne kažkoks Baalas, yra Izraelio Dievas. Antra, Elijas pristato save kaip Dievo tarną, taip duodamas suprasti, kad šlovė priklauso Jehovai. Trečia, pranašo maldos žodžiai liudija, kad tautiečiai jam rūpi, — jis trokšta išvysti, kaip Jehova susigrąžins jų širdis (1 Kar 18:36, 37). Išties, nors dėl savo netikėjimo izraelitai ir užtraukė kraštui vargą, Elijas juos vis tiek myli. O ar mūsų maldos byloja, kad esame nuolankūs, kad labiausiai mums rūpi Dievo vardo šlovė ir kad nenusigręžiame nuo tų, kam reikia pagalbos?

18, 19. a) Kaip Jehova atsakė į Elijo maldą? b) Ką Elijas ragino tautiečius padaryti ir kodėl Baalo žyniai nebuvo verti pasigailėjimo?

18 Dar prieš Elijui pradedant melstis, žmonės, ko gero, svarstė: ar Jehova nepasirodys esąs toks pat bejėgis kaip Baalas? Bet vos Elijas maldą baigia, nutinka kai kas nepaprasta. Biblijoje rašoma: „Tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį“ (1 Kar 18:38). Jehova išties įspūdingai atsako į Elijo maldą. O kaip į tai reaguoja žmonės?

„Tada nužengė Viešpaties ugnis“

 19 „Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!“ — šaukia visi iki vieno (1 Kar 18:39). Pagaliau jiems atsivėrė akys. Tačiau darbais savo tikėjimo žmonės dar neparodė. Juk vien sakyti, kad Jehova yra tikrasis Dievas, didelio tikėjimo nereikia, juolab kai iškart po maldos pamatai iš dangaus krintant ugnį. Todėl dabar Elijas ragina tautiečius padaryti tai, ką jie, saistomi Jehovos Įstatymo, jau seniai privalėjo būti padarę. Jis ragina paklusti Įstatymui, liepiančiam netikrus pranašus ir stabmeldžius nubausti mirtimi (Įst 13:6-10 [13:5-9, Brb]). Baalo žyniai yra prisiekę Jehovos priešai, tyčia eina prieš jo valią. Ar jie verti pasigailėjimo? Nieku būdu. Argi jie gailėjosi tų nekaltų vaikų, kuriuos gyvus degino kaip auką Baalui? (Perskaityk Patarlių 21:13; Jer 19:5.) Ne, žyniai tikrai nenusipelno gailesčio. Štai todėl Elijas pareiškia, kad jie turi mirti, ir bausmės jie neišvengia (1 Kar 18:40).

20. Kodėl nėra pagrindo įvykių ant Karmelio kalno atomazgą vertinti nepalankiai?

20 Yra kritikų, kurie įvykių ant Karmelio kalno atomazgą vertina labai nepalankiai. Kiti galbūt irgi nuogąstauja, kad religiniai fanatikai — deja, šiandien jų netrūksta, — remdamiesi tuo Biblijos pasakojimu, mėgins pateisinti savo smurtavimą prieš kitatikius. Bet jokio pateisinimo negali būti. Pirma, Elijas nebuvo fanatikas. Jis Baalo pranašus mirtimi nubaudė tik todėl, kad tokia buvo Jehovos valia. Antra, krikščionys apskritai negali griebtis kalavijo. Jėzus apaštalui Petrui pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26:52). Jehova įvykdys teisingumą ateityje, ir tai padarys per savo Sūnų.

21. Kodėl galima tvirtinti, kad Elijas yra sektinas pavyzdys krikščionims?

21 Tikras krikščionis privalo savo tikėjimą parodyti darbais (Jn 3:16). To mokytis galime iš dievobaimingų žmonių, tokių kaip Elijas. Tarnavo pranašas tik Jehovai, į jį skatino gręžtis ir kitus. Elijas nepabijojo demaskuoti apsišaukėlių, per kuriuos Šėtonas buvo daugelį nuo Jehovos nuviliojęs. Ir čia pranašas ne savo jėgomis ir išmone kliovėsi — atidavė viską į Jehovos rankas. Taip, jis drąsiai stojo už tikrąjį Dievą. Tad sekime Elijo tikėjimu.

^ pstr. 7 Skaityk straipsnelį  „Kiek Elijo dienomis truko sausra?“, p. 86.

^ pstr. 9 Karmelio kalnas paprastai būna pasidengęs vešlia augalija, nes dėl drėgnų oro srovių, šlaitais kylančių nuo jūros, čia dažnai lyja, iškrinta gausi rasa. Kadangi buvo tikima, jog lietų siunčia Baalas, šis kalnas jo garbintojams, matyt, buvo labai svarbi vieta. Taigi, sausros išdegintas Karmelis buvo tinkamiausia vieta parodyti, kad Baalas visiškai bejėgis.

^ pstr. 12 Įsidėmėtina, kad Elijas jiems liepė nekurti ugnies. Anot kai kurių biblistų, stabmeldžiai aukuruose neretai įrengdavo slaptą ertmę, kad ugnį būtų galima uždegti iš apačios ir tada susidarytų įspūdis, jog liepsna pasirodė stebuklingai.