Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sekime jų tikėjimu

 ŠEŠTAS SKYRIUS

Ji išliejo širdį Dievui

Ji išliejo širdį Dievui

1, 2. a) Kodėl Onos nedžiugina artėjanti šventė? b) Kodėl verta pasigilinti į Onos istoriją?

ONA, vydama į šalį slogias mintis, ruošiasi kelionei. Jos vyras Elkana su visa šeima netrukus iškeliaus į Šiloją. Čia, prie padangtės, visa tauta kasmet susirenka pagarbinti Dievo. Jehova norėjo, kad tokie sambūriai būtų tikra šventė. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 16:15.) Ir Ona į Šiloją nuo vaikystės tikriausiai keliaudavo su dideliu džiaugsmu. Bet dabar tas šventinis džiaugsmas išblėsęs. Ir apskritai pastarieji metai moteriai buvo sunkūs.

2 Elkana Oną labai mylėjo. Tačiau jo antroji žmona Penina su ja elgėsi šiurkščiai. Ji taip apkartino Onos gyvenimą, kad net didžiosios šventės jai tapo nebemielos. Pasigilinkime į šią istoriją. Pažiūrėkime, kas Onai padėjo ištverti tomis sunkiomis aplinkybėmis. Jei esi kamuojamas kokios širdgėlos, praradai gyvenimo džiaugsmą, šis pasakojimas kaip tik tau.

„Kodėl tu tokia liūdna?“

3, 4. Dėl kokių dviejų priežasčių Onos gyvenimas buvo sunkus?

3 Onos gyvenimas buvo išties nelengvas ir nieko ji negalėjo pakeisti. Visų pirma, moteris gyveno poligaminėje santuokoje ir antroji vyro žmona jos nekentė. Negana to, Ona negalėjo susilaukti vaikų. Susitaikyti su mintimi, kad niekada neturės kūdikio, moteriai nėra lengva. O ypač sunku buvo anais laikais, nes kiekviena šeima per palikuonis norėjo įtvirtinti savo giminės vardą. Nevaisingumas buvo laikomas tikra nelaime ir gėda.

4 Su šia bėda Ona gal ir būtų susitaikiusi, jei ne Penina. Apskritai kalbant, poligaminė santuoka yra ydingas reiškinys.  Tokiuose namuose žmonos tarpusavyje konkuruoja, pykstasi, viena kitą skaudina. Pradžioje Dievas buvo sumanęs visai kitaip — santuoka turėjo būti dviejų žmonių sąjunga, tokia kaip Adomo ir Ievos (Pr 2:24). Onos ir Peninos santykiai — ryškus pavyzdys, kokios būna pasekmės, kai įsikeroja papročiai, neatitinkantys Dievo nustatytų normų.

5. Kodėl Penina nekentė Onos ir kaip su ja elgėsi?

5 Elkana mylėjo Oną labiau už Peniną. Pasak žydų tradicijos, jis pirmiausia vedė Oną, o tik paskui, po kelerių metų, į žmonas paėmė Peniną. Kad ir kaip buvo, Penina baisiai pavydėjo Onai ir kaip įmanydama ją užgauliojo. Ji jautėsi esanti pranašesnė už Oną, nes pagimdė Elkanai vaikų. Sulig kiekvienu naujagimiu Penina vis labiau kėlėsi į puikybę. Užuot atjautusi, paguodusi Oną dėl jos nelaimės, tik aitrino žaizdą. Penina Oną įžeidinėjo sąmoningai. Kaip Biblijoje rašoma, tyčiojosi iš jos norėdama įskaudinti (1 Sam 1:6). Ir jai pavykdavo.

Ona labai sielojosi dėl savo nelaimės, o Penina stūmė ją į dar didesnę neviltį

6, 7. a) Kodėl Ona galėjo nuspręsti visko Elkanai nepasakoti? b) Ar nevaisingumas Onai buvo Dievo bausmė? (Žiūrėk išnašą.)

6 Kasmetinės šeimos kelionės į Šiloją Peninai, rodos, irgi buvo gera proga pažeminti Oną. Paaukojęs auką Jehovai, Elkana duodavo jos dalis savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims. Savo mylimai Onai skirdavo ypatingą dalį. Tada Penina imdavo tyčiotis iš Onos, kad ši neturi vaikų, didžiuotis prieš ją. Vargšė Ona puldavo į ašaras, nė valgyti nenorėdavo. Matydamas, kad jo mylima žmona sielvartauja ir nevalgo, Elkana mėgindavo ją paguosti: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“ (1 Sam 1:4-8)

7 Elkana įžvelgė, kas slegia žmonos širdį, ir jo paguodos žodžiai, aišku, Oną kiek nuramindavo, jai buvo gera girdėti, kad yra mylima. * Tik nežinia, ar jis ką nors nuvokė apie  Peninos užgaulų elgesį. Regis, pati Ona dėl to nesiskundė, tikriausiai baimindamasi, kad viską papasakojusi vyrui tik dar labiau pablogins savo gyvenimą. Gal manė, kad Elkana vis tiek nieko nepakeis. O Penina, žiūrėk, ims dar labiau širsti, gal net savo vaikus prieš ją nuteiks. Tada ji taptų atstumtąja savo pačios namuose.

Nebepakeldama patyčių namuose, Ona paguodos kreipėsi į Jehovą.

8. Ką dera prisiminti, kai patiriame neteisybę?

8 Jeigu Elkana ir nežinojo apie niekingą Peninos elgesį, tai Jehova matė viską ir įkvėpė Biblijos rašytoją detaliai tą istoriją papasakoti. Pro Jehovos akis nepraslysta jokie pavydo ar neapykantos pasireiškimai, net iš pažiūros menki. O romios, taikios dvasios žmonės, tokie kaip Ona, teneabejoja, kad Dievas tinkamiausiu metu viską sutvarkys. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 32:4.) Ne veltui Ona kreipėsi į Dievą pagalbos.

„Jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“

9. Ko mus pamoko Onos ryžtas keliauti į Šiloją nepaisant Peninos elgesio?

9 Ankstus rytas, o gausi šeima jau sujudusi. Visi, netgi vaikai, ruošiasi kelionėn į Šiloją. Jiems teks daugiau nei 30 kilometrų keliauti per kalvotą Efraimo kraštą. * Pėsčiomis tą kelią galima nueiti per dieną ar dvi. Ona žino, kaip elgsis Penina, tačiau namuose likti neketina. Tuo ji puikus pavyzdys visiems Dievo garbintojams. Niekada neleiskime, kad blogas kitų elgesys kliudytų mums tarnauti Dievui. Jei pasiduosime, Dievo pagalba mums bus neprieinama ir ištverti darysis tik sunkiau.

10, 11. a) Kodėl Ona nuėjo prie padangtės? b) Kokia buvo Onos malda?

10 Po nelengvos kelionės vingiuotais kalnų takais šeima pagaliau išvysta Šiloją, įsikūrusį ant pakilumos, beveik iš visų pusių apsuptą kalvų. Artindamasi prie miesto Ona veikiausiai mąsto, ką pasakys Jehovai maldoje. Pasiekusi kelionės tikslą šeima pasistiprina. Kai tik atsiranda galimybė, Ona nuo visų atsiskiria ir patraukia Jehovos padangtės link. Prie įėjimo sėdi vyriausiasis kunigas Elis. Tačiau Ona jo nė nepastebi, jos mintys sukasi apie Dievą. Moteris neabejoja, kad čia  Visagalis ją tikrai išklausys. Juk dangiškasis Tėvas kaip niekas kitas supranta, ką ji kenčia. Susikaupęs kartėlis prasiveržia graudžiomis ašaromis.

11 Pasikūkčiodama Ona meldžiasi — savo skausmą išsako mintyse, nebyliai, tik matosi, kaip kruta jos lūpos. Net nejausdama, kaip bėga laikas, lieja širdį savo Tėvui. Ji viską paaukotų, kad tik susilauktų vaikelio. Taigi taria Dievui rimtą įžadą: „Jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį tau kaip nazyrą visoms jo gyvenimo dienoms“ (1 Sam 1:9-11). Ona ne vien prašo malonės. Ji pasiryžusi didžiulei aukai.

12. Kokia turėtų būti mūsų malda?

12 Tokia Onos malda — pavyzdys visiems Dievo tarnams. Jehova nori, kad mes, jo mylimi vaikai, atvirai, su visišku pasitikėjimu jam išsipasakotume. (Perskaityk Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]; 1 Tesalonikiečiams 5:17.) Apaštalas Petras, Dievo dvasios įkvėptas, ragino: „Meskite ant jo visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5:7).

13, 14. a) Kodėl Elis padarė neteisingą išvadą? b) Kaip į Elio žodžius Ona reagavo?

13 Žmonės, deja, ne visada tokie supratingi ir atjautūs kaip Jehova. Graudžią Onos maldą netikėtai pertraukia balsas: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ Tai vyriausiasis kunigas Elis piktinasi. Jis kurį laiką stebėjo Oną ir matė, kad juda jos lūpos, kad ji rauda ir yra susijaudinusi. Bet užuot pasiteiravęs, kas atsitiko, iškart palaikė ją girta (1 Sam 1:12-14).

14 Kaip skaudu tikriausiai buvo Onai sunkiu metu išgirsti tokį neteisingą priekaištą ir dar iš žmogaus, einančio garbingas pareigas! Tačiau Ona dėl tų neapgalvotų žodžių neįsižeidė, jos tikėjimas nesusvyravo. Moteris sureagavo ramiai ir viską pagarbiai paaiškino. Supratęs, kad klydo, Elis atsakė švelniau: „Tad eik ramybėje, [...] tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“ (1 Sam 1:15-17). Pagarbus Onos elgesys yra gera pamoka mums visiems.

15, 16. a) Kaip Ona jautėsi po maldos? b) Kaip, sekdami Onos pavyzdžiu, galime įveikti slogius jausmus?

15 Kaip Ona jautėsi, išliejusi Dievui širdį ir jį pagarbinusi? „Moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė,  ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“, — rašoma Biblijoje (1 Sam 1:18). Onai po maldos palengvėjo. Savo naštą ji perkėlė ant dangiškojo Tėvo pečių — kur kas platesnių ir tvirtesnių nei pačios. (Perskaityk Psalmyno 55:23 [55:22, Brb].) Argi yra tokia našta, kuri būtų Dievui per sunki? Nebuvo, nėra ir nebus.

16 Kai mus aplanko slogūs jausmai, apima liūdesys, kaip ir Ona atvirai išsipasakokime Dievui. Juk apie jį Biblijoje sakoma: „Tu išklausai maldas“ (Ps 65:3 [65:2, Brb]). Jei melsimės tikėdami, liūdesys pasitrauks ir mus užlies „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą“ (Fil 4:6, 7).

„Nėra Uolos kaip mūsų Dievas“

17, 18. a) Iš ko galime daryti išvadą, kad Elkana palaikė Onos sprendimą? b) Kaip pasikeitė Onos ir Peninos santykiai?

17 Kitą rytą Ona prie padangtės atėjo su Elkana. Greičiausiai ji pasisakė, ko prašiusi Dievą ir ką jam pažadėjusi. Pagal Mozės įstatymą vyras turėjo teisę atšaukti žmonos įžadą, duotą be jo žinios (Sk 30:11-16 [30:10-15, Brb]). Bet Elkana, dievobaimingas vyras, to nepadarė. Jiedu pagarbino Jehovą ir iš Šilojo leidosi į kelionę namo.

18 Nuo to laiko, kaip rašoma Biblijoje, Onos „veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“. Moteris atgavo dvasios ramybę. O Penina pamatė, kad Onos jau nebeįskaudins, kad visos intrigos bergždžios. Biblijoje apie Peniną daugiau nieko nebeužsimenama.

19. Kaip Ona buvo palaiminta ir kaip parodė dėkingumą?

19 Praėjo keli mėnesiai ir vidinė Onos ramybė pražydo džiaugsmu. Pagaliau ji laukiasi! Tačiau savo džiaugsme Ona nepamiršo, kam už tai turi būti dėkinga. Kai gimė sūnus, pavadino jį Samueliu. Išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia „Dievo vardas“. Ona neatsitiktinai sūnų taip pavadino, nes norėdama jo susilaukti šaukėsi Dievo vardo. Tais metais į Šiloją drauge su Elkana ir kitais šeimos nariais ji nekeliavo. Namuose pasiliko trejus metus, kol vaiką nujunkė. Ji rengėsi dienai, kai turės su mylimu sūnumi išsiskirti.

20. Kaip Ona su vyru ištesėjo savo pažadą Dievui?

20 Įsivaizduok, kaip nelengva buvo Onai atsisveikinti su Samueliu. Aišku, ji neabejojo, kad Šilojyje vaikeliu bus gerai  pasirūpinta — jį prižiūrės moterys, tarnaujančios prie įėjimo į padangtę. Bet jis dar toks mažas! Kuriai gi motinai nesinorėtų, kad vaikas būtų šalia? Tačiau Ona su vyru nesigailėjo dėl savo sprendimo, atidavė berniuką padangtėn dėkinga širdimi. Dievo namuose jiedu paaukojo aukas ir Samuelį nuvedė pas Elį. Kunigui Ona priminė esanti ta pati moteris, kuri jo akivaizdoje prieš kelerius metus karštai meldėsi Dievui, ir pasakė, kad šis berniukas yra atsakas į jos maldą.

Ona savo sūnų labai mylėjo

21. Ką apie Oną byloja jos maldos žodžiai? (Skaityk straipsnelį  „Dvi prasmingos maldos“.)

21 Paskui Ona vėl kreipėsi į Dievą malda. Tuos gražius, prasmingus žodžius randame užrašytus 1 Samuelio 2:1-10. Jie byloja, koks stiprus buvo Onos tikėjimas. Ji šlovina Jehovą už jo nepaprastą galią. Dievas pažemina išdidžiuosius, išaukština prislėgtuosius, atima gyvastį ir gelbėja nuo mirties. Ona liaupsina savo Tėvą už jo neprilygstamą šventumą, teisingumą, ištikimybę. „Nėra Uolos kaip mūsų Dievas“, — sako ji. Jehova galima visiškai pasikliauti, nes jis nesikeičia. Visagalis priglobia visus engiamuosius ir prislėgtuosius, prašančius jį pagalbos.

22, 23. a) Kaip tėvai rūpinosi Samueliu? b) Kaip Jehova laimino Oną?

22 Kokia laimė turėti tokią mamą, visa širdimi atsidavusią Jehovai! Nors Samuelis, be abejo, jos ilgėdavosi, niekada nesijautė pamirštas. Kasmet Ona ateidavo į Šiloją ir atnešdavo jam berankovį drabužį, kad vilkėtų tarnaudamas  prie padangtės. Kiekvienas dygsnelis mamos išsiūtas su didžiausia meile ir ilgesiu. (Perskaityk 1 Samuelio 2:19.) Įsivaizduok, kaip Ona apvelka savo sūnų nauju drabužiu, apglosto ir švelniai pažvelgia jam į akis. Samueliui taip gera turėti rūpestingą mamą, girdėti jos gerus žodžius. Abu tėvai irgi džiaugiasi savo atžala, didžiuojasi sūnumi. Po daugelio metų Samuelis taps pranašu ir daug nuveiks Izraelio labui.

23 Dievas ir toliau Oną laimino — Elkanai ji pagimdė dar penkis vaikus (1 Sam 2:21). Tačiau draugystė su Jehova, be abejo, buvo didžiausias Onos turtas, ir ta draugystė metams bėgant tik stiprėjo. Sekdamas Onos tikėjimu, ir tu stiprink savo draugystę su Dievu.

^ pstr. 7 Biblijoje rašoma, kad Dievas „buvo padaręs ją bevaisę“ (1 Sam 1:5). Tačiau nėra pagrindo manyti, kad Ona Dievui kuo nors neįtiko. Ji buvo nuolanki, dievobaiminga moteris. Tiesiog kartais panašiais žodžiais pasakoma, kad Dievas tam tikrus dalykus leidžia, neužkerta jiems kelio.

^ pstr. 9 Atstumas nurodytas remiantis prielaida, kad Elkanos gimtoji Rama yra tas pats miestas, kuris Jėzaus laikais vadinosi Arimatėja.