Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sekime jų tikėjimu

 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Jis gerai išmoko gailestingumo pamoką

Jis gerai išmoko gailestingumo pamoką

1. Kokį kelią Jonai reikėjo įveikti ir kaip jis jautėsi artėdamas prie Ninevės?

JONA turi marias laiko viską apmąstyti. Jo laukia daugiau kaip aštuonių šimtų kilometrų kelias, kuriam įveikti reikės mėnesio ar dar daugiau. Pirmiausia jis turi pasirinkti, ar eis trumpesniu keliu, ar ilgesniu, bet saugesniu. Šiaip ar taip, pranašui tenka keliauti per slėnius, kopti per kalnus, aplenkti plačią Sirijos dykumą, persigauti per vandeningąjį Eufratą ir kitas upes, ieškotis nakvynės pas svetimšalius Sirijos, Mesopotamijos ir Asirijos miesteliuose bei kaimuose. Dienos slenka, ir Jona, sulig kiekvienu žingsniu artėdamas prie Ninevės, baiminasi vis labiau.

2. Kaip Jona pasimokė, kad nevalia išsisukinėti, jei Dievas duoda kokią užduotį?

2 Dėl vieno dalyko Jona yra visiškai tikras: nevalia apsigręžti ir bėgti. Sykį jis tą daryti jau mėgino. Ir, kaip skaitėme aname skyriuje, Jehova jį ėmėsi kantriai mokyti. Iš pradžių Dievas jūroje sukėlė audrą, paskui stebuklingai Joną išgelbėjo — siuntė didžuvę, kad jį prarytų. Praėjus trims dienoms žuvis pranašą gyvą išspjovė į sausumą. Po viso to, ką patyrė, Jona jau buvo nuolankesnis, klusnesnis (Jonos 1, 2 skyriai).

3. Kokia Jehovos savybė atsiskleidžia pasakojime apie Joną ir koks kyla klausimas?

3 Kai Jehova antrąkart Jonai liepė keliauti į Ninevę, pranašas iškart pakluso ir išsiruošė į ilgą kelionę rytų link. (Perskaityk Jonos 3:1-3.) Tačiau ar, Jehovos  sudrausmintas, šis žmogus pasikeitė iš esmės? Pagalvokime: Jehova Jonos pasigailėjo ir išgelbėjo jį nuo mirties jūroje, nebaudė už savavaliavimą ir suteikė dar vieną progą atlikti, kas buvo pavesta. Ar, patyręs tokį Jehovos gailestingumą, Jona pats bus gailestingas? Žmogui, iš prigimties netobulam, neretai sunku su kitais elgtis gailestingai. Kad to išmoktų, reikia pastangų. Pastangų reikėjo ir Jonai. Pažiūrėkime, kaip jam sekėsi ir kuo jis mums yra pavyzdys.

Griežtas nuosprendis ir netikėta reakcija

4, 5. Kodėl Jehova vadino Ninevę „didžiu miestu“ ir ką tai apie Dievą pasako?

4 Jehova į Ninevę žiūrėjo visai kitomis akimis negu Jona. Biblijoje skaitome: „Ninevė buvo didelis miestas Dievui“ (Jon 3:3, Jr, išn.). Jonos knygoje Jehova tris kartus pavadino Ninevę „didžiu miestu“ (Jon 1:2; 3:2; 4:11). Kodėl Jehovai šis miestas buvo toks svarbus?

 5 Ninevė buvo labai sena, vienas iš pirmųjų miestų, kuriuos po tvano įkūrė Nimrodas. Ir užėmė ji didžiulį plotą — nuo vieno galo iki kito pereiti reikėjo trijų dienų. Iš visko sprendžiant, Ninevė buvo kelių miestų junginys (Pr 10:11; Jon 3:3). Įspūdingai turėjo atrodyti čia iškilusios šventyklos, tvirti apsauginiai mūrai ir kiti statiniai. Bet Jehovai svarbiausia buvo ne tai, svarbiausia jam buvo žmonės. Anuomet Ninevėje, lyginant su kitais miestais, jų gyveno išties daug. Nineviečiai buvo nedori, tačiau Jehovai jie labai rūpėjo. Dievui juk brangi kiekvieno žmogaus gyvybė. Jis žino, kad net didžiausias nusidėjėlis gali imti atgailauti ir stoti į doros kelią.

Jonos akimis, Ninevė buvo didelis, nedorybės pilnas miestas

6. a) Kodėl Jona, atėjęs į Ninevę, galėjo dar labiau išsigąsti? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Ką apie Joną galima spręsti iš to, kaip jis skelbė Dievo nuosprendį?

6 Kai Jona pagaliau įžengia į Ninevę ir pamato tokią gausybę žmonių (o jų čia gyveno per šimtą dvidešimt tūkstančių), tikriausiai išsigąsta dar labiau. * Šurmuliuojančiomis gatvėmis jis kiaurą dieną eina miesto vidurio link, veikiausiai ieškodamas tinkamos vietos žiniai garsinti. Kaip Jona su vietiniais susišnekėjo? Gal jis mokėjo kalbėti asiriškai? O gal Jehova stebuklingai suteikė jam tokį gebėjimą? Kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Galimas dalykas, Dievo nuosprendį nineviečiams Jona skelbė savo gimtąja hebrajų kalba, per vertėją. Šiaip ar taip, žinia buvo aiški ir gana griežta: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3:4) Tuos žodžius pranašas kartojo daug sykių ir kalbėjo užtikrintai. Akivaizdu, Jona buvo drąsus, tvirto tikėjimo. Šito paties — drąsos ir tikėjimo — reikia ir krikščionims.

Žinia, kurią Jona garsino, buvo aiški ir gana griežta.

7, 8. a) Kaip nineviečiai į Jonos skelbiamą žinią reagavo? b) Ko ėmėsi Ninevės karalius?

7 Išgirdę Jonos garsinamą žinią, nineviečiai suklūsta. Kaip jie reaguos? Gal pranašą užsipuls, pakels prieš jį ranką? Kas bus, tas — Jona netyli. Bet įvyksta visai netikėtas dalykas: žmonės perspėjimą paima į širdį. Jonos žodžiai iš lūpų į lūpas plinta tiesiog  žaibiškai. Netrukus visas miestas tik ir kalba apie gresiančią pražūtį. (Perskaityk Jonos 3:5.) Turtuoliai ir vargšai, jauni ir seni, — visi iki vieno ima atgailauti ir pasninkauti. Žinia apie sujudimą liaudyje greitai pasiekia ir paties karaliaus ausis.

Pranašauti Ninevėje Jonai reikėjo didelės drąsos ir tikėjimo

8 Jonos pranašavimas karalių stipriai paveikia. Apimtas Dievo baimės, valdovas pakyla nuo sosto, nusivelka karališkąjį rūbą, apsisiaučia ašutine kaip ir jo pavaldiniai ir net sėdasi į pelenus. Drauge su didžiūnais jis išleidžia potvarkį, kad tarp žmonių prasidėjęs pasninkas dabar yra privalomas kiekvienam. Visi turi apsivilkti ašutinėmis ir jomis apvilkti savo gyvulius. * Karalius nuolankiai pripažįsta, kad jo tauta nusikalto ir turi gręžtis nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. Jis viliasi, kad tikrasis Dievas, matydamas žmonių atgailą, parodys malonę, todėl sako: „Gal Dievas [...] sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“ (Jon 3:6-9).

9. Ką teigia kai kurie kritikai ir iš kur žinome, kad jie klysta?

9 Yra skeptikų, abejojančių, ar nineviečiai galėjo taip greitai pakeisti savo širdies nuostatą. Tačiau biblistai pažymi, kad, turint omeny senovės žmonių prietaringumą ir nepastovų būdą, tokia reakcija nėra neįprasta. Anų skeptikų abejones sugriauna ir Jėzaus Kristaus žodžiai apie nineviečių atgailą. (Perskaityk Mato 12:41.) Jėzus juk žinojo, kaip iš tikrųjų buvo, nes tuo metu, kai Jona pranašavo Ninevėje, jis gyveno danguje ir pats viską matė (Jn 8:57, 58). Taigi, jei koks žmogus, mūsų akimis žiūrint, ir atrodytų visiškai nepataisomas, manyti, kad jis niekada neatgailaus, nebūtų teisinga. Jehova vienintelis gali permatyti, kas žmogaus širdyje slypi.

Dievo gailestingumas ir žmogaus kietumas

10, 11. a) Kaip nineviečių atgailavimas paveikė Jehovą? b) Kodėl galime sakyti, kad, pasmerkdamas nineviečius pražūčiai, Jehova nesuklydo?

10 Ar nineviečių atgailavimas paveiks Jehovą? Biblijoje rašoma: „Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų  kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė“ (Jon 3:10).

11 Ar tai reiškia, kad Jehova, iš pradžių pasmerkęs nineviečius pražūčiai, dabar jau pripažino klydęs? Ne. Dievo teisingumas, kaip žinome iš Biblijos, yra tobulas. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 32:4.) Tiesiog nebeliko priežasties jų smerkti, ir Jehovos pyktis atslūgo. Dievas, matydamas nuoširdžią žmonių atgailą, nusprendė: bausti nebereikia. Pagaliau radosi, už ką Jehova galės nineviečių pasigailėti.

12, 13. a) Iš ko matyti, kad Jehova yra supratingas, gailestingas, jautrus? b) Kodėl galime tvirtinti, kad Jonos pranašavimas nebuvo melagingas?

12 Iš to, ko moko įvairūs religininkai, susidaro įspūdis, kad Dievas yra nepalenkiamas, bejausmis, griežtas. Bet Jehova anaiptol toks nėra. Jis supratingas, jautrus, gailestingas. Kai nusprendžia nedorus žmones nubausti, pirmiausia siunčia savo tarnus jų perspėti. Kodėl? Dievas labai nori, kad nusidėjėliai atgailautų ir pasikeistų, kaip kad nineviečiai (Ez 33:11). Štai pranašui Jeremijui jis pasakė: „Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti“ (Jer 18:7, 8).

Dievas labai nori, kad nusidėjėliai atgailautų ir pasikeistų, kaip kad nineviečiai.

13 Tad ar Jonos pranašavimas buvo melagingas? Ne. Jona turėjo nineviečius perspėti, kas jų laukia, jei nesiliaus darę pikta. Į tą perspėjimą jie įsiklausė, savo nedorus kelius paliko, ir todėl Dievas susilaikė jų miesto nesunaikinęs. Bet jeigu jie vėl pasuks klystkeliais, Jehova, kaip ir buvo žadėjęs, juos nubaus. Deja, vėliau taip ir atsitiko (Sof 2:13-15).

14. Kaip Jona jautėsi dėl to, kad Jehova pasigailėjo Ninevės?

14 Kaip Jona jaučiasi dėl to, kad skirtu metu Jehova miesto nesunaikina? Biblijoje skaitome: „Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs“ (Jon 4:1). Maldoje Jona net ima Visagaliui priekaištauti. Skundžiasi, kad geriau jau būtų likęs namie, savo gimtajame krašte. Tvirtina nuo pradžių žinojęs, kad Jehova žadėtos bausmės Ninevei nesiųs, ir tuo net mėgina pasiteisinti, kodėl pirmiau bėgo į Taršišą. Galiausiai Dievą prašo atimti jam gyvybę — esą geriau mirti negu gyventi. (Perskaityk Jonos 4:2, 3.)

15. a) Dėl ko, galimas dalykas, Jona darėsi vis niūresnis? b) Kodėl galime sakyti, kad Jehova Jonos atžvilgiu buvo išties maloningas?

 15 Dėl ko Jona taip kamuojasi? Negalime iki galo permanyti, kokios mintys jam neduoda ramybės, tačiau žinome: pranašas skelbė, kad miestą greitai ištiks pražūtis. Visi gyventojai apie tai išgirdo — ir juo patikėjo. Bet žadėtoji pražūtis vis neateina. Gal Jona baiminasi, kad jį išjuoks ar kad pasmerks kaip kokį apsišaukėlį, netikrą pranašą? Aišku tik tiek, jog nei žmonių atgaila, nei Jehovos gailestingumas jo nedžiugina. Pranašas, regis, vis giliau grimzta į niūrius apmąstymus, jo savimeilė užgauta, jam paties savęs darosi gaila. Bet Dievas, kuriam Jona tarnauja, yra išties maloningas — jo apsunkusioje širdyje vis dar mato kai ką gera. Jehova savo pranašo už parodytą nepagarbą nebaudžia. Kad Jona susiprotėtų, tiesiog paklausia: „Ar dera tau taip širsti?“ (Jon 4:4) O ar Jona į šį klausimą ką nors atsako? Biblijoje tai nutylima.

16. a) Kokiais atvejais žmogaus ir Dievo požiūris gali nesutapti? b) Ko pasimokome iš pasakojimo apie Joną?

16 Lengva būtų Joną pasmerkti, bet prisiminkime: netobulo žmogaus ir Dievo požiūris dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, įvykus nelaimei, vienas žmogus mano, kad Jehova privalėjo užkirsti tam kelią; kitas, patyręs skriaudą, nori, kad Dievas skriaudėją iškart nubaustų; dar kitam atrodo, jog Dievas jau seniai turėjo padaryti galą šiai pasaulio santvarkai. Bet iš pasakojimo apie Joną pasimokome štai ko: jei mūsų ir Jehovos požiūris nesutampa, savo supratimą turime taisyti mes, nes Dievas niekada neklysta.

Kaip Jehova Joną paprotino

17, 18. a) Ką Jona darė išėjęs iš Ninevės? b) Kaip Joną paveikė Dievo dėl jo padaryti stebuklai?

17 Susikrimtęs pranašas išeina iš Ninevės, bet namo neskuba. Patraukia jis rytų pusėn, į kalnus. Iš čia visas miestas ir jo apylinkės matosi kaip ant delno. Jona pasistato menkutę pastogę ir atsisėdęs laukia, kas toliau bus su miestu. Galbūt vis dar viliasi, kad Ninevė bus sunaikinta. Kaip Jehova šį užsispyrėlį pamokys gailestingumo?

18 Per naktį Jehova išaugina plačialapį augalą. Ryte Jona prabunda ir žiūri — virš galvos veša žalias stogas ir teikia daugiau pavėsio negu jo vargana pašiūrė. Pranašui širdis atsigauna,  augalu jis labai džiaugiasi, manydamas, kad šis stebuklas veikiausiai yra Dievo palankumo ženklas. Tačiau ar Jehovai labiausiai rūpi apsaugoti Joną nuo kaitros ir numaldyti jo apmaudą? Ne, jis nori savo pranašą paprotinti. Dėl to padaro daugiau stebuklų: iš pradžių siunčia kirminą, kad augalą pakąstų ir numarintų, o paskui — karštą rytų vėją, nuo kurio net alpulys ima. Jonos dvasia palūžta ir jis vėl šaukiasi mirties (Jon 4:6-8).

19, 20. Kaip Jehova mėgino padėti Jonai susiprasti?

19 Jehova dar kartą klausia Joną, ar dera jam pykti, — šįsyk dėl nudžiūvusio augalo. Bet pranašas, užuot pripažinęs, kad jo nuostata netinkama, atkakliai tvirtina: „Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties.“ Ką gi, dabar Jehova jau duoda jam aiškią pamoką (Jon 4:9, Brb).

Kad pamokytų Joną gailestingumo, Dievas buvo išauginęs plačialapį augalą

20 Norėdamas padėti susiprasti, Dievas Jonai sako, kad šiam yra gaila augalo, kurio nesodino ir neaugino, kuris išaugo pats per vieną naktį. Tada priduria: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas  dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“ * (Jon 4:10, 11)

21. a) Ko svarbaus Jehova norėjo Joną pamokyti? b) Ką daryti mus įkvepia pasakojimas apie Joną ir kodėl?

21 Ar suvoki, kokia ši Jehovos pamoka svarbi? Jona nė piršto nepajudino, kad tas augalas išaugtų. O štai Jehova nineviečiams davė gyvybę, rūpinosi jais, kaip ir visais kitais savo kūriniais žemėje. Kaip galėjo būti, kad kažkoks augalas Jonai buvo brangesnis už šimtą dvidešimt tūkstančių žmonių ir daugybę galvijų? Ar nebuvo taip, kad Jona ėmė per daug galvoti apie save? Iš tikrųjų jis gailėjosi augalo, nes turėjo iš jo naudos. O kodėl Jona supyko dėl Ninevės? Argi ne dėl tos pačios priežasties — kad per daug galvojo apie save, buvo išdidus ir bijojo prarasti teisaus žmogaus vardą? Pasakojimas apie Joną mus įkvepia sąžiningai save patyrinėti. Kodėl to reikia? Nes visi iš prigimties esame linkę į egoizmą. Kaip gerai, kad Jehova mus kantriai moko būti tokius kaip jis pats — gailestingus, atjaučius, pasirengusius dėl kitų aukotis!

22. a) Iš ko galime spręsti, kad Jona gailestingumo pamoką priėmė į širdį? b) Ko mums visiems reikia mokytis?

22 Bet įdomu štai kas: ar Jona šią pamoką priėmė širdin? Knyga, pavadinta Jonos vardu, baigiasi Jehovos klausimu, kuris taip ir lieka neatsakytas. Toks nutylėjimas galbūt ne visiems patinka. Bet Jona į šį klausimą atsako — tikriau tariant, atsako knyga, parašyta jo paties. Kad šią knygą parašė Jona, įrodymų yra ne vienas. Tik įsivaizduokime: savo istoriją pranašas pasakoja jau sugrįžęs į gimtąjį kraštą, dabar jau garbesnio amžiaus, sukaupęs daugiau išminties, nuolankesnis. Eilutė po eilutės jis rašo apie savo klaidas, savo neklusnumą, užsispyrimą, gailestingumo stoką ir liūdnai linguoja galvą. Jehova savo tarną išmintingai pataisė, ir nėra abejonės — gailestingumo pamoką jis gerai išmoko. O kaip mes? (Perskaityk Mato 5:7.)

^ pstr. 6 Paskaičiuota, kad Samarijoje, dešimties Izraelio giminių karalystės sostinėje, Jonos dienomis gyveno maždaug 20 000—30 000 žmonių, tai yra bent keturis kartus mažiau nei Ninevėje. Savo klestėjimo laikais Ninevė, tikėtina, buvo didžiausias miestas tuometiniame pasaulyje.

^ pstr. 8 Šis paliepimas gali atrodyti keistas, bet senovės laikais panašių atvejų būta. Pasak graikų istoriko Herodoto, kai senovės persai gedėjo vieno visų mylimo karvedžio, į gedulo apeigas buvo įtraukti ir gyvuliai.

^ pstr. 20 Dievo žodžiai, esą tie žmonės neskiria kairės nuo dešinės, reiškia, kad jie tarsi maži vaikai neišmano, kas jo akyse teisinga, o kas — ne.