TARKIM, mergaitė mamai pažada: „Namo grįšiu iškart po pamokų.“ Tačiau paskui ji lieka mokykloje ir žaidžia su draugėmis. Parėjusi vėliau mergaitė sako mamai: „Mokytoja paliko po pamokų.“ Ar gerai taip kalbėti? — —

Ką bloga padarė šis berniukas?

Arba štai berniukas tikina tėtį: „Kambaryje nespardžiau kamuolio.“ O jei iš tikrųjų spardė? Gal nieko bloga sakyti priešingai? — —

Didysis Mokytojas aiškiai nurodė, kaip turime elgtis. Jis patarė: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mato 5:37) Ką Jėzus turėjo omenyje? — — Kad mums nevalia vienaip kalbėti, o kitaip elgtis.

Biblijoje yra pasakojimas, pamokantis, kaip svarbu sakyti tiesą. Kalbama apie du žmones, kurie vadino save Jėzaus mokiniais. Pažiūrėkime, kas jiems atsitiko.

 Nė dviem mėnesiams nepraėjus po Jėzaus mirties daug žmonių iš tolimų kraštų atvyksta į Jeruzalę švęsti svarbios žydų šventės — Sekminių. Čia jie išgirsta nuostabią apaštalo Petro kalbą, kurioje jis papasakoja apie Jėzų, Jehovos prikeltą iš mirusių. Daugelis atvykėlių apie Jėzų išgirsta pirmą kartą. Jiems rūpi sužinoti daugiau. Tad ką jie daro?

Šie keliauninkai pasilieka Jeruzalėje ilgiau, negu buvo numatę. Kai kuriems baigiasi pinigai ir juos reikia sušelpti, kad galėtų nusipirkti maisto. Jeruzalėje gyvenantys Kristaus mokiniai stengiasi atvykėliams padėti. Daugelis parduoda savo turtą ir atneša pinigus Jėzaus apaštalams, o šie išdalina tiems, kurie stokoja.

Ananijas ir jo žmona Sapfyra, Jeruzalės krikščionių susirinkimo nariai, parduoda savo sklypą. Niekas jiems neliepia to daryti. Taip nusprendžia patys. Bet jiedu taip pasielgia ne iš meilės  naujiesiems Jėzaus mokiniams. Abu tiesiog nori pasirodyti geresni, negu yra iš tikrųjų, todėl sutaria pasakyti, jog stokojantiems aukoja visus gautus pinigus. O iš tiesų atiduoda tik dalį, dėdamiesi, kad tai visi. Ką tu manai apie tokį poelgį? — —

Štai Ananijas ateina pas apaštalus ir paduoda pinigus. Dievas mato, jog tai ne visi pinigai. Taigi Dievas atskleidžia apaštalui Petrui, kad Ananijas yra nesąžiningas.

Ką Ananijas meluoja Petrui?

Tada Petras sako: ‘Ananijau, kodėl tu leidaisi Šėtono paveikiamas? Sklypas buvo tavo. Galėjai jo neparduoti. Net ir pardavęs sklypą pats galėjai nuspręsti, ką daryti su pinigais. Kodėl sakai, jog atiduodi visus pinigus, jei atnešei tik dalį? Tu pamelavai ne tik mums, bet ir Dievui.’

Štai kaip visa tai rimta. Ananijas meluoja! Jis kalba vienaip, o elgiasi kitaip. Jis tik apsimeta darąs tai, ką sako. Biblijoje rašoma, kas paskui atsitinka: ‘Išgirdęs Petro žodžius, Ananijas sukniumba ir miršta.’ Dievas nubaudžia jį mirtimi! Jo kūną išneša ir palaidoja.

Kas atsitinka Ananijui už tai, kad melavo?

 Po kokių trijų valandų ateina Sapfyra. Ji nežino, kas atsitiko vyrui. Todėl Petras jos klausia: ‘Pasakyk man, ar sklypą pardavėte už tokią sumą pinigų, kiek mums padavėte?’

Sapfyra atsako: ‘Taip, būtent už tokią sumą.’ Bet tai melas! Jie pasiliko dalį sau. Dievas ir Sapfyrą nubaudžia mirtimi. (Apaštalų darbų 5:1-11)

Ko galime pasimokyti iš atsitikimo su Ananiju ir Sapfyra? — — Šis įvykis rodo, kad Dievui nepatinka melagiai. Jis nori, kad mes visada kalbėtume tiesą. Bet daugybė žmonių sako, kad meluoti nėra bloga. Ar jie teisūs? — — Ar žinai, kad žemėje visos ligos, skausmas ir mirtis kilo dėl melo? — —

Kas, pasak Jėzaus, pirmąkart sumelavo ir kokios to pasekmės?

Prisimink: Velnias pamelavo pirmajai moteriai Ievai. Jis pasakė, kad nepaklususi Dievui ir paragavusi vaisiaus, kurį Dievas uždraudė valgyti, ji nemirs. Ieva patikėjo Velniu ir valgė tą vaisių. Net Adomą įkalbėjo taip daryti. Todėl abudu tapo nusidėjėliais. Jų vaikai gimė nuodėmingi, užtat turėjo kentėti ir mirti. Nuo ko viskas prasidėjo? — — Nuo melo.

Nenuostabu, kodėl Jėzus pasakė, kad Velnias yra „melagis ir melo tėvas“! Velnias pirmasis sumelavo. Jei kas meluoja, elgiasi taip, kaip kadaise Velnias. Prisiminkime tai, kada kyla pagunda sumeluoti. (Jono 8:44)

 Kada norisi pameluoti? — — Kai padarai ką nors bloga, ar ne? — — Pavyzdžiui, netyčia ką nors sudaužei. Jei tavęs paklaus, gal sakysi, kad tai padarė broliukas arba sesutė? O gal apsimesi, jog nežinai, kaip čia nutiko? — —

Kada tau kyla pagunda meluoti?

Arba, tarkim, tau uždavė namų darbų, bet iki galo jų neparuošei. Ar sakysi, jog atlikai viską, nors taip nėra? — — Nepamirškime, kaip buvo su Ananiju ir Sapfyra. Jie nepasakė visos tiesos. Nubausdamas juos mirtimi, Dievas parodė, kaip bloga meluoti.

Todėl kad ir ką padarytume, niekada nemeluokime, antraip tik dar labiau įklimpsime į bėdą. Netgi nuslėpti dalį tiesos nedera. Biblijoje sakoma: „Kalbėkite tiesą.“ Ir dar: „Nebemeluokite vienas kitam.“ Jehova visada sako tiesą ir to paties nori iš mūsų. (Efeziečiams 4:25; Kolosiečiams 3:9)

Visada privalome sakyti tiesą. Apie tai kalbama Išėjimo 20:16; Patarlių 6:16-19; 12:19; 14:5; 16:6 ir Hebrajams 4:13.