Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sek Didžiuoju Mokytoju

 35 SKYRIUS

Mes galime būti prikelti iš mirusių!

Mes galime būti prikelti iš mirusių!

JEI mirtume, ar norės Dievas mus prikelti, tai yra grąžinti mums gyvybę? — — Doras vyras Jobas tikėjo, jog Dievas to nori. Todėl manydamas, kad jau mirs, Jobas tarė Dievui: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu.“ Jis pasakė, kad Jehova Dievas jo ilgėsis — labai norės prikelti. (Jobo 14:14, 15, Brb)

Toks kaip Jehova Dievas yra ir jo Sūnus Jėzus. Jis nori mums padėti. Kai vienas raupsais sergantis vyras jam tarė: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“, Jėzus atsakė: „Noriu.“ Ir pagydė tą žmogų. (Morkaus 1:40-42)

Kaip Jehova parodė, kad myli vaikus?

Iš savo Tėvo Jėzus išmoko mylėti vaikus. Senovėje Jehova per savo tarnus prikėlė du vaikus. Elijas maldavo Jehovą prikelti vienos labai jam svetingos moters sūnų ir Jehova tai  padarė. Dar vieną berniuką Jehova prikėlė per savo tarną Eliziejų. (1 Karalių 17:17-24; 2 Karalių 4:32-37)

Ar ne nuostabu žinoti, kad Jehova mus taip myli? — — Jis galvoja apie mus ne tik kol gyvename. Dievas prisimintų mus ir mirusius. Jėzus pasakė, kad dangiškajam Tėvui jo mylimi mirę žmonės yra kaip gyvi! (Luko 20:38) Biblijoje rašoma, kad ‘nei mirtis, nei gyvenimas, nei dabartis, nei ateitis neatskirs mūsų nuo Dievo meilės’. (Romiečiams 8:38, 39)

Gyvendamas žemėje Jėzus parodė, kad Jehova rūpinasi vaikais. Juk prisimeni, kaip negailėdamas laiko Jėzus pasakojo mažiesiems apie Dievą. O ar žinai, kad Dievas davė Jėzui galią prikelti vaikus iš mirusių? — — Pažiūrėkim, kaip Jėzus prikėlė dvylikametę mergaitę, vyro, vardu Jayras, dukrą.

Jayras gyvena su žmona ir vienturte dukterimi netoli Galilėjos ežero. Kartą mergaitė sunkiai suserga; Jayras mato, jog ji gali mirti. Jam į galvą ateina mintis apie Jėzų — nuostabų žmogų, kuris, kaip girdėjo, turi galią išgydyti. Jayras išeina jo ieškoti. Jis randa Jėzų Galilėjos ežero pakrantėje mokantį daugybę žmonių.

Jayras prasiskverbia pro minią ir puola Jėzui po kojų. Jis sako: ‘Mano dukrelė sunkiai serga. Maldauju ateiti ir padėti.’ Jėzus tuojau pat iškeliauja su Jayru. Didžiojo Mokytojo pasiklausyti susirinkusi minia taip pat nuseka iš paskos. Tačiau kelyje juos pasitinka žmonės iš Jayro namų ir jam sako: „Tavo duktė numirė. Kam begaišini Mokytoją?!“

 Jėzus nugirsta tuos žodžius. Jis supranta, kokia širdgėla apima Jayrą, netekusį savo vienintelio vaiko. Todėl taria Jayrui: ‘Nebijok. Tiktai tikėk Dievą. Viskas bus gerai su tavo dukra.’ Jie prieina Jayro namus. Čia rauda susirinkę šeimos draugai. Jie liūdi dėl mergaitės mirties. Bet Jėzus sako: ‘Neverkite. Vaikas nėra miręs, o tik miega.’

Žmonės ima juoktis iš tokių Jėzaus žodžių, nes žino, kad mergaitė tikrai mirė. Kaip manai, kodėl Jėzus sako, jog ji miega? — — Ko jis nori pamokyti tuos žmones? — — Ogi kad jie žinotų, jog mirtį galima prilyginti kietam miegui. Jėzus parodys, kad Dievas jam davė galią grąžinti mirusiajam gyvybę taip lengvai, kaip mes išbudiname žmogų.

Ką sužinome skaitydami, kaip Jėzus prikėlė Jayro dukterį?

Jėzus liepia išeiti visiems, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Joną bei mergaitės tėvus. Tada prieina prie gulinčio vaiko, paima už rankos ir sako: „Mergaite, kelkis!“ Ji tuojau atsikelia ir ima vaikščioti! Tėvas ir motina nesitveria iš džiaugsmo. (Morkaus 5:21-24, 35-43; Luko 8:40-42, 49-56)

 Dabar pasvarstyk: jei Jėzus galėjo grąžinti gyvybę anai mergaitei, ar gali ir kitiems? — — Kaip manai, ar jis iš tikrųjų tai padarys? — — Taip, padarys. Jėzus pats pasakė: „Ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [mano] balsą ir išeis.“ (Jono 5:28, 29, Jr)

Ar Jėzus, tavo manymu, nori prikelti mirusius? — — Į šį klausimą atsako kitas Biblijoje aprašytas atsitikimas. Tai, kas įvyko netoli Naino miesto, parodo didelę Jėzaus užuojautą žmonėms, gedintiems artimųjų.

Moteris drauge su būriu žmonių eina iš Naino miesto laidoti savo sūnaus. Ji jau neteko vyro, o dabar — ir vienturčio vaiko. Moteris be galo liūdi! Mirusįjį išlydi ir nemažai Naino gyventojų. Moteris verkia ir niekas negali jos paguosti.

Tuo metu Naino link traukia Jėzus su savo mokiniais. Netoli miesto vartų jie sutinka tą laidotuvių eiseną. Pamatęs raudančią moterį, Jėzus pajunta gailestį. Jį sugraudina didelis našlės sielvartas. Jėzus nori jai padėti.

Švelniai, bet ryžtingai, kad ji suklustų, Jėzus taria: „Neverk!“ Visų akys įsmeigtos į jį. Jėzui einant prie mirusiojo žmonės su nuostaba laukia, kas bus toliau. Jėzus įsako: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Šis iškart atsisėda! Paskui pradeda kalbėti. (Luko 7:11-17)

Įsivaizduok, kaip jautėsi toji moteris! Ką pats jaustumei matydamas savo mirusį artimąjį vėl gyvą? — — Ar tai nerodo, kad Jėzus tikrai myli žmones ir nori padėti? — — Tik  pagalvok, kaip džiugu bus naujajame Dievo pasaulyje sveikinti žmones sugrįžusius gyventi! (2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:3, 4)

Ką rodo šios moters vienturčio sūnaus prikėlimas?

Tuomet kai kurie pažadintieji iš mirties, tarp jų ir vaikai, jau bus mums pažįstami. Žinosime, kas jie tokie, kaip ir Jayrui buvo aišku, kad Jėzaus prikeltoji yra jo dukra. Bus prikelti ir prieš šimtus ar tūkstančius metų mirę žmonės. Dievas nepamirš net senų senovėje gyvenusių žmonių.

Argi ne puiku žinoti, kad Jehova Dievas ir jo Sūnus Jėzus taip mus myli? — — Jie nori, kad mes gyventume — ne trumpą tarpsnį, o amžinai!

Apie nuostabią Biblijos duodamą viltį mirusiems skaityk Izaijo 25:8; Apaštalų darbų 24:15 ir 1 Korintiečiams 15:20-22.