Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sek Didžiuoju Mokytoju

 34 SKYRIUS

Kas atsitinka žmogui mirus?

Kas atsitinka žmogui mirus?

TU JAU žinai, kad žmonės sensta, serga ir miršta. Net vaikai miršta. Ar turėtum bijoti mirties arba mirusiųjų? — — Ar tau suprantama, kas atsitinka žmogui mirus? — —

Šiandien, aišku, nė vienas mirusysis negali prisikelti ir pasakyti, kaip yra numirus. Tačiau Didžiojo Mokytojo Jėzaus laikais buvo toks žmogus. Skaitydami apie jį galime sužinoti, kas atsitinka po mirties. Tas vyras buvo Jėzaus bičiulis ir gyveno Betanijoje, miestelyje netoli Jeruzalės. Jo vardas Lozorius. Jis turėjo dvi seseris — Mortą ir Mariją. Pažiūrėkime, kas apie juos pasakojama Biblijoje.

Kartą Lozorius sunkiai suserga. Tuo metu Jėzus yra toli nuo jų, todėl Morta ir Marija pasiunčia žmogų pranešti jam apie Lozoriaus ligą. Jos žino, kad Jėzus atėjęs galėtų grąžinti jų broliui sveikatą. Jėzus — ne gydytojas, bet Dievo duota galia išgydo visokias ligas. (Mato 15:30, 31)

Deja, dar Jėzui neatvykus ligonis miršta. Bet Jėzus mokiniams sako, kad Lozorius miega ir jis einąs jo pabudinti. Mokiniai nesupranta, ką reiškia šie žodžiai. Tada Jėzus jiems tiesiai pasako: „Lozorius mirė.“ Ką iš to suprantame apie mirtį? — — Kad ją galima palyginti su giliu miegu — tokiu, kai net nesapnuojama.

 Galiausiai Jėzus pasiekia Mortos ir Marijos namus. Čia susirinkę daug šeimos draugų. Jie atėjo paguosti seserų dėl brolio mirties. Morta išgirdusi, kad atkeliauja Jėzus, skuba jo pasitikti. Netrukus paskui ją išeina ir Marija. Ji labai sielvartauja ir verkia; priėjusi prie Jėzaus suklumpa jam po kojų. Ją lydintys draugai taip pat ašaroja.

Didysis Mokytojas klausia, kur jie palaidojo Lozorių. Žmonės nuveda Jėzų prie olos, kurioje Lozorius palaidotas. Matydamas raudančius žmones Jėzus irgi pravirksta. Jis žino, kaip skaudu netekti artimojo.

Olos anga užversta akmeniu, todėl Jėzus liepia: „Nuriskite akmenį!“ Kam? — — Mortai atrodo, kad nereikia to daryti. Ji sako: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos kaip jis miręs.“

O Jėzus jai taria: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jėzaus žodžiai reiškia, kad Morta išvys tai, dėl ko bus garbė Dievui. Ką Jėzus ruošiasi daryti? Kai akmuo nuritamas, Jėzus balsu pasimeldžia Jehovai ir tada sušunka: „Lozoriau, išeik!“ Ar šis išeina? Ar gali taip būti? — —

Ar tu išbudintum miegantį žmogų? — — Aišku, jei stipriai sušuktum. O ar galėtum prikelti tą, kuris yra miręs? — — Ne. Šauk nešaukęs, mirusysis negirdės. Nei tu, nei aš, nei joks kitas žmogus žemėje šiandieną negali pažadinti mirusio.

Ką Jėzus padarė su Lozoriumi?

Skirtingai nei mums, Jėzui tai įmanoma. Dievas jam davė ypatingą galią. Todėl kai Jėzus pašaukia Lozorių, įvyksta stebuklas.  Žmogus, miręs prieš keturias dienas, išeina iš kapo! Jis grįžta gyventi! Vėl gali kvėpuoti, vaikščioti, kalbėti! Jėzus prikelia Lozorių iš mirties. (Jono 11:1-44)

Pagalvok: kas atsitiko Lozoriui, kai jis mirė? Ar kokia nors jo dalis — siela arba dvasia — paliko kūną ir kažkur iškeliavo? Ar Lozoriaus siela nuėjo į dangų? Ar ji ten buvo keturias dienas su Dievu ir jo šventaisiais angelais? — —

Aišku, ne. Prisimink, kaip Jėzus pasakė, jog Lozorius miega. Ką tu jauti miegodamas? Kai kietai įmingi, nežinai, kas aplink vyksta, ar ne? — — O pabudęs nė nenumanai, kiek miegojai, kol pažvelgi į laikrodį.

Taip yra ir su mirusiaisiais. Jie nieko nežino. Nieko nejaučia. Ir nieko negali daryti. Taip buvo ir su mirusiu Lozoriumi.  Mirtis yra tarsi gilus miegas ir miręs žmogus nieko neprisimena. Biblijoje sakoma: „Mirusieji nebežino nieko.“ (Mokytojo 9:5, 10)

Kas atsitiko su Lozoriumi, kai jis mirė?

Pamąstyk: jei Lozorius anas keturias dienas būtų buvęs danguje, argi nebūtų ką nors apie tai papasakojęs? — — O ar Jėzus būtų grąžinęs jį į žemę iš dangaus — tokios nuostabios vietos? — — Žinoma, ne!

Vis dėlto daugelis žmonių sako, kad mes turime sielą ir kad ji gyvena kūnui mirus. Jie tvirtina, jog ir Lozoriaus siela kažkur buvo. Tačiau Biblijoje taip neparašyta. Joje sakoma, kad Dievas padarė pirmąjį vyrą Adomą „gyva siela“. Adomas pats buvo siela. Biblijoje taip pat rašoma, jog Adomas nusidėjęs mirė. Jis virto „mirusia siela“ ir grįžo į dulkes, iš kurių buvo padarytas. Biblijoje pasakyta ir kad visi Adomo palikuoniai paveldėjo nuodėmę bei mirtį. (Pradžios 2:7, Brb; 3:17-19; Skaičių 6:6, NW; Romiečiams 5:12)

 Taigi mes neturime sielos, kuri atsiskirtų nuo kūno. Kiekvienas esame siela. Kadangi iš pirmojo žmogaus Adomo visi paveldėjome nuodėmę, Biblijoje sakoma: „Siela, kuri nusikalsta, mirs.“ (Ezechielio 18:4, Brb)

Kodėl nereikia bijoti mirusiųjų?

Kai kurie žmonės bijosi mirusiųjų. Jie nedrįsta artintis prie kapinių manydami, kad nuo kūno atsiskyrusios mirusiųjų sielos gali pakenkti gyviesiems. Tačiau ar gali miręs žmogus kenkti gyvam? — — Be abejo, negali.

Kai kurie žmonės tiki, kad miręs asmuo gali sugrįžti kaip dvasia aplankyti gyvųjų, todėl padeda mirusiesiems maisto. Taip darantys žmonės netiki tuo, ką Dievas sako apie mirusius. Jei tikime Dievo žodžiais, nebijosime mirusiųjų. Ir jei tikrai esame dėkingi Dievui už gyvybę, įrodysime tai darydami, kas jam patinka.

Galbūt tau įdomu, ar Dievas prikels ir vaikus? Ar jis to nori? Pakalbėkim apie tai kitame skyriuje.

Daugiau apie mirusiųjų būklę ir kad žmogus yra siela, pasako šios Biblijos eilutės: Psalmyno 115:17; 146:3, 4 ir Pradžios 2:7 (Brb).