Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sek Didžiuoju Mokytoju

 39 SKYRIUS

Dievas nepamiršo savo Sūnaus

Dievas nepamiršo savo Sūnaus

JĖZUS verkė, kai mirė jo draugas Lozorius. O kaip manai, ar Jehovai nebuvo skaudu, kai Jėzus kentėjo ir mirė? — — Biblijoje sakoma, kad Dievą kai kurie dalykai liūdina bei skaudina. (Psalmyno 78:40, 41; Jono 11:35)

Ar gali įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė Jehovą matant, kaip miršta jo mylimas Sūnus? — — Bet Jėzus neabejojo, kad Dievas jį atsimins. Todėl prieš pat mirtį tarė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo [gyvybę].“ (Luko 23:46)

Jėzus žinojo, kad bus prikeltas ir neliks „mirusiųjų pasaulyje“, arba kape. Kada tai įvyko, apaštalas Petras priminė, kas apie Kristų pasakyta Biblijoje: „Jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs.“ (Apaštalų darbų 2:31; Psalmyno 16:10) Jėzaus kūnas išties nebuvo paliktas kape sugesti, tai yra suirti ir dvokti.

 Gyvendamas žemėje Jėzus ir pats mokiniams pasakė, kad nebus ilgai miręs. Jis kalbėjo, jog bus ‘nužudytas ir trečią dieną prikeltas’. (Luko 9:22) Tad mokiniai neturėjo nustebti, kai Dievas Jėzų prikėlė. O gal jie vis dėlto nustebo? — — Pažiūrėkime.

Penktadienio popietę, maždaug trečią valandą, Didysis Mokytojas miršta ant kančių stulpo. Apie tai sužino Juozapas, turtingas sinedriono narys, slapta tikįs Jėzumi. Šis vyras eina pas Romos vietininką Pilotą ir paprašo leisti nuimti Jėzaus kūną nuo stulpo ir palaidoti. Juozapas nuneša kūną į sode esantį kapą.

Kai kūnas paguldomas, anga užritama dideliu akmeniu — taip kapas uždaromas. Ateina trečioji diena, sekmadienis. Saulė dar neužtekėjo, tamsu. Kapą saugo vyriausiojo kunigo atsiųsti sargybiniai. Ar žinai kodėl? — —

Kunigai irgi girdėjo, kaip Jėzus kalbėjo būsiąs prikeltas. Todėl bijodami, kad mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno ir paskui nesakytų, jog jis prikeltas, kunigai pastato sargybinius. Staiga sudreba žemė, tamsą perskrodžia ryški šviesa. Tai Jehovos angelas! Sargybiniai taip išsigąsta, kad sustingsta vietoje. Priėjęs prie kapo angelas nurita akmenį. Kapas tuščias!

Kodėl kapas tuščias? Kas atsitiko?

Vėliau apaštalas Petras apie tai pasakė: „Tą Jėzų Dievas prikėlė.“ (Apaštalų darbų 2:32) Dievas prikėlė savo Sūnų ir davė jam tokį kūną, kokį jis turėjo prieš ateidamas į žemę. Jėzus gavo dvasinį kūną — kokį turi angelai. (1 Petro 3:18) Taigi kad žmonės pamatytų Jėzų, jis turėjo pasirodyti žmogaus kūnu. Ar jis taip ir padarė? — — Sužinokime.

 Pateka saulė. Sargybiniai išsilakstę. Marija Magdalena drauge su kitomis moterimis, Kristaus mokinėmis, eina prie kapo. Jos kalbasi: ‘Kas mums nuritins tą sunkų akmenį?’ (Morkaus 16:3) Tačiau atėjusios prie kapo moterys pamato, kad akmuo jau nuristas. Viduje tuščia! Jėzaus kūno nebėra. Marija Magdalena tuoj pat nubėga ieškoti Jėzaus apaštalų.

Kitos moterys pasilikusios kalbasi: ‘Kur yra Jėzaus kūnas?’ Staiga pasirodo du vyrai spindinčiais rūbais. Tai angelai! Jie sako moterims: ‘Kodėl čia ieškote Jėzaus? Jis prikeltas. Skubiai praneškite jo mokiniams.’ Nesunku įsivaizduoti, kaip greitai moterys leidžiasi bėgti! Pakeliui jos susitinka vyrą. Ar žinai, ką tokį? — —

Tai Jėzus žmogaus kūnu! Jis taip pat liepia moterims: ‘Eikite ir pasakykite mano mokiniams.’ Moterys apstulbusios. Suradusios mokinius jos sako: ‘Jėzus gyvas! Mes jį matėme!’ Petras ir Jonas apie tuščią kapą jau sužinojo iš Marijos. Dabar patys skuba tuo įsitikinti, kaip parodyta paveikslėlyje. Mokiniai randa linines drobules, į kurias Jėzus buvo suvyniotas. Jie nebežino nė ką galvoti. Jiems norėtųsi tikėti, kad jų Mokytojas vėl gyvas, tačiau tai pernelyg nepaprasta, tiesiog neįtikima.

Ką tikriausiai Petras ir Jonas pamanė?

Vėliau tą sekmadienį Jėzus pasirodo ir dviem mokiniams, keliaujantiems į Emauso kaimą. Jėzus eina ir kalbasi su jais, tačiau mokiniai jo nepažįsta, nes Jėzus turi jau kitokį nei anksčiau kūną. Tik tada, kai Kristus sėdęs su jais vakarieniauti sukalba maldą, tiedu mokiniai jį atpažįsta. Abu taip apsidžiaugia, kad tučtuojau pakyla ir skubiai keliauja daug  kilometrų atgal į Jeruzalę! Atrodo, netrukus po šio įvykio Jėzus pasirodo Petrui, kad ir šis žinotų, jog Mokytojas vėl gyvas.

Paskui tą patį sekmadienio vakarą daugelis mokinių susirenka viename kambaryje. Durys yra užrakintos. Ir štai netikėtai čia atsiranda Jėzus! Dabar mokiniams nelieka jokių abejonių, kad Didysis Mokytojas gyvas. Kokie jie laimingi! (Mato 28:1-15; Luko 24:1-49; Jono 19:38—20:21)

Jėzus 40 dienų pasirodo mokiniams vis kitokiu žmogaus kūnu, kad jie žinotų, jog jis prikeltas. Paskui palieka žemę ir  grįžta į dangų pas savo Tėvą. (Apaštalų darbų 1:9-11) Apaštalai tuoj pradeda visiems pasakoti, kad Dievas prikėlė Jėzų iš mirusių. Net tada, kai kunigai juos nuplakdina, o kai kuriuos ir nužudo, jie nenustoja skelbti šios žinios. Mokiniai žino, kad jei ir žūtų, Dievas jų nepamirš, kaip nepamiršo savo Sūnaus.

Kas daugeliui rūpi tuo metų laiku, kai Jėzus buvo prikeltas? O apie ką mąstai tu?

Kaip skiriasi pirmieji Jėzaus sekėjai nuo daugybės dabartinių žmonių! Tuo metų laiku, kai Jėzus buvo prikeltas, daugeliui terūpi Velykų margučiai, nors Biblijoje nieko apie tai nerašoma. Joje kalbama apie tarnybą Dievui.

Mes irgi galime būti kaip Jėzaus mokiniai: pasakoti žmonėms, kokį nuostabų dalyką padarė Dievas prikeldamas savo Sūnų. Ir niekada nebijokime, net jei žmonės grasintų mus nužudyti. Jei ir mirsime, Jehova nepamirš mūsų ir prikels, kaip prikėlė Jėzų.

Argi nesidžiaugiame, kad Dievas neužmiršta tų, kurie jam tarnauja, ir prikels juos iš mirusių? — — Visa tai skatina mus stengtis elgtis taip, kad džiugintume Dievo širdį. Ar pagalvojai, kad iš tiesų galime jį džiuginti? — — Apie tai kalbėsime kitame skyriuje.

Būdami tikri Jėzaus prikėlimu, sustipriname savo viltį bei tikėjimą. Perskaityk Apaštalų darbų 2:22-36; 4:18-20 ir 1 Korintiečiams 15:3-8, 20-23.