Sirijos karalius Ben Hadadas vis puldinėjo Izraelį. Tačiau pranašas Eliziejus kaskart perspėdavo Izraelio karalių, kur priešai jo tyko. Todėl Ben Hadadas sugalvojo Eliziejų pagrobti. Sužinojęs, kad pranašas yra Dotano mieste, jis nusiuntė ten savo kariuomenę jo sučiupti.

Sirų kariai į Dotaną atžygiavo nakčia. Ryte Eliziejaus tarnas išėjęs laukan pamatė, kad miestą apsupo didelė kariuomenė. Persigandęs jis sušuko: „Eliziejau, ką darysime?“ Pranašas atsakė: „Mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ Staiga Jehova atvėrė Eliziejaus tarnui akis, ir jis išvydo, kad kalvos aplink miestą pilnos raitelių ir ugninių kovos vežimų.

Kai sirų kariai bandė Eliziejų sučiupti, šis meldėsi: „Jehova, prašau, apakink juos.“ Jehova iškart į maldą atsakė – kariai, nors viską puikiai matė, nebegalėjo suprasti, kur jie yra. Eliziejus jiems tarė: „Atėjote ne į tą miestą. Eime, nuvesiu  jus pas vyrą, kurio ieškote.“ Ir sirų kariai sekė Eliziejų iki pat Samarijos, kur gyveno Izraelio karalius.

Kai kariai pagaliau suvokė, kur atsidūrė, jau buvo per vėlu. Izraelio karalius paklausė Eliziejaus: „Ar man juos nužudyti?“ Eliziejus turėjo puikią progą atsilyginti tiems, kurie norėjo jį nuskriausti. Bet ar šia galimybe jis pasinaudojo? „Nežudyk jų. Pavalgydink juos ir leisk jiems eiti namo“, – pasakė Eliziejus karaliui. Šis taip ir padarė – suruošė kariams dideles vaišes ir paskui išsiuntė juos namo.

„Turime tokį pasitikėjimą juo: ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi“ (1 Jono 5:14).