Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Ko iš tikrųjų moko Biblija?

 PRIEDAS

Kas iš tikrųjų yra „siela“ ir „dvasia“?

Kas iš tikrųjų yra „siela“ ir „dvasia“?

KĄ JUMS reiškia žodžiai „siela“ ir „dvasia“? Daug kas tiki, kad yra toks nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas. Sakoma, jog kada žmogus miršta, siela, arba dvasia, tiesiog atsiskiria nuo kūno ir toliau gyvuoja — nežūva. Šitokia samprata labai įsigalėjusi, todėl dažnas  nustemba sužinojęs iš Biblijos visai ką kita. Nagi, pažiūrėkime, ko moko Dievo Žodis: kas iš tikrųjų yra siela ir kas dvasia.

KAS BIBLIJOJE VADINAMA „SIELA“

Jau kalbėjome, kad beveik visa Biblija buvo parašyta hebrajų ir graikų kalbomis. „Siela“ hebrajiškai yra néfeš, graikiškai psychē. Abu šie žodžiai bendrai paėmus Biblijoje pavartoti daugiau kaip 800 kartų. Ir matome, kad „sielos“ sąvoka Šventajame Rašte taikoma 1) žmonėms, 2) gyvūnams, 3) žmogaus ar kokio padaro gyvybei. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.

Žmonės. „Nojaus dienomis [...] nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu“ (1 Petro 3:20, Brb). Akivaizdu, čia „sielos“ yra žmonės: Nojus su žmona ir trys jų sūnūs su žmonomis. O štai pažiūrėkime Išėjimo knygą. Joje izraelitams buvo pasakyta, kiek leidžiama imti maisto — vadinamosios manos. „Kiekvienas teprisirenka [...] pagal jūsų sielų skaičių, kurios gyvena padangtėje“ (Išėjimo 16:16, Skv). Taigi manos buvo galima rinktis pagal žmonių skaičių šeimoje. Kad žodis „siela“ reiškia žmones, įsitikinsime pažiūrėję ir šias Biblijos eilutes: Pradžios 46:18, Skv; Jozuės 11:11, Vl; Apaštalų darbų 27:37, Vl; Romiečiams 13:1, Brb.

Gyvūnai. Jehova kartą nurodė Mozei išrinkti „po vieną sielą iš penkių šimtų žmonių ir po vieną iš bandos, asilų ir avių“ (Skaičių 31:28, Vl). Matome, kad ir gyvuliai vadinami sielomis. Biblijoje galite rasti ir daugiau eilučių, kurios rodo, jog paukščiai bei kiti gyviai irgi yra sielos, pavyzdžiui: Pradžios 9:10, NW; Kunigų 11:46NW.

Žmogaus gyvybė. Kartais „siela“ reiškia tiesiog gyvybę. Jehova pasakė Saliamonui: „Tu buvai nusistatęs  savo širdyje neprašyti [...] sielų savo priešų“ (2 Metraščių 1:11, Vl). Aišku, kad Saliamonas buvo nusistatęs neprašyti savo priešų gyvybės. Biblijoje dar pasakojama, jog kai Rachelė gimdė Benjaminą, jos „siela jau buvo beišeinanti ir mirtis buvo jau čia pat“ (Pradžios 35:16-19, Skv). Siela „buvo beišeinanti“ ta prasme, kad geso Rachelės gyvybė. Atkreipkite dėmesį ir į šiuos Jėzaus žodžius: „Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę [„sielą“, NW]“ (Jono 10:11). Jėzus atidavė už žmoniją savo sielą, tai yra gyvybę. Akivaizdu, jog visose cituotose Biblijos eilutėse „siela“ reiškia žmogaus gyvybę. Tokia prasme šis žodis vartojamas ir 1 Karalių 17:17-23, Brb, Skv, Vl; Mato 10:39, NW; Jono 15:13, NW; Apaštalų darbų 20:10, Skv, Vl.

Gilindamasis į Bibliją nerasite nė užuominos, kad siela būtų nemirtinga ar amžina. Priešingai, ji sako, kad siela miršta (Ezechielio 18:4, 20, Brb; Jokūbo 5:20).

KAS YRA „DVASIA“

Dabar pažiūrėkime, ką Biblija vadina dvasia. Daug kas „dvasią“ tapatina su „siela“. Tačiau iš Biblijos suprasime, jog tai du skirtingi dalykai.

„Dvasia“ verčiamas hebrajiškas žodis rúach ir graikiškas pneúma. Jų reikšmės paaiškėja tiesiog iš Biblijos konteksto. Pavyzdžiui, Psalmyno 103:29 (Skv) sakoma: „Jei [Viešpatie] atimi jų dvasią [rúach], jie gaišta ir grįžta į savo dulkes.“ Jokūbo 2:26 teigiama, jog „kūnas be dvasios [pneúma] miręs“. Abiejose eilutėse „dvasia“ įvardijama tai, kas teikia kūnui gyvybę. Nėra dvasios — nėra gyvybės. Todėl žodis rúach Biblijoje kai kur dar verčiamas „jėga“, „gyvybės alsavimas“. Štai Nojui Dievas pranešė: „Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą [rúach]“ (Pradžios 6:17; 7:15, 22). Taigi  dvasia yra tiesiog jėga, teikianti gyvastį, — tarsi kokia gyvybės kibirkštis.

Siela ir dvasia ne tas pats. Kūnui reikia dvasios kaip radijo aparatui elektros srovės. Įdėjus maitinimo elementus ar įjungus aparatą į tinklą, jis „atgyja“, o negaudamas elektros srovės neveikia, lieka „bežadis“. Panašiai mūsų kūnui gyvybę teikia dvasia. Kaip ir elektra, ji pati neturi asmeniui būdingų savybių, juolab sąmonės, vis dėlto palaiko gyvastį. Dvasiai išėjus žmogaus kūnas, anot psalmininko, „gaišta ir grįžta į dulkes“.

Apie mirtį Mokytojo 12:7 (Brb) sakoma: „Dulkės [kūno elementai] sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia — pas Dievą, kuris ją davė.“ Kai dvasia, gyvybės jėga, kūną palieka, jis miršta ir grįžta atgal į žemę. Dvasia irgi grįžta ten, iš kur atėjo, — pas Dievą (Jobo 34:14, 15; Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Nereikia suprasti paraidžiui, kad gyvybės jėga keliauja į dangų. Ne, tiesiog dabar nuo Jehovos priklauso, ar miręs žmogus kada prisikels. Vaizdžiai tariant, dvasia yra Dievo rankose — tik jis gali grąžinti žmogui gyvybę.

Kaip mus guodžia Dievo pažadas prikelti „gulinčiuosius kapuose“! (Jono 5:28, 29.) Jehova iš naujo suformuos kiekvienam kūną ir įkvėps dvasios — gyvybės jėgos. Tada mirusysis atgis. Koks didis bus džiaugsmas!

Ką Biblijoje reiškia „siela“ ir „dvasia“, išsamiau aiškinama Jehovos liudytojų išleistoje brošiūroje Kas atsitinka žmogui, kai jis miršta? bei knygoje Reasoning From the Scriptures (p. 375—384).