Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai

 1 KLAUSIMAS

Kur gyvybės pradžia?

Kur gyvybės pradžia?

Ar vaikystėje nebuvai sugluminęs tėvų klausimu: „Iš kur aš atsiradau?“ Ar prisimeni, ką tau pasakė? Vieni tėvai – nelygu jų būdas ir vaiko amžius – tiesiog nutyli atsakymą, kiti susinepatoginę ką nors tarsteli. Kai kurie ima pasakoti nebūtas istorijas, bet vaikui vėliau paaiškėja, jog taip nėra. Aišku, norint tinkamai parengti sūnų ar dukrą suaugusiojo gyvenimui ir santuokai, anksčiau ar vėliau reikės suteikti vaikui žinių apie tą ypatingą fenomeną – lytinį dauginimąsi.

Kaip daugelis tėvų varžosi pasakoti, iš kur atsiranda vaikai, taip kai kurie mokslininkai, regis, vengia nagrinėti dar svarbesnį klausimą – iš kur atsirado pati gyvybė. O juk tikras atsakymas į šį klausimą gali turėti didžiulės įtakos visam žmogaus gyvenimui. Taigi, kur gyvybės pradžia?

Apvaisintas žmogaus kiaušinėlis. Vaizdas padidintas 800 kartų

Ką teigia daugelis mokslininkų? Daugelis evoliucijos šalininkų tau paaiškintų, kad gyvybė įsižiebė prieš milijardus metų vandenyno potvynių užliejamuose duburiuose arba vandenyno gelmėse. Jų manymu, kažkurioje iš tokių vietų cheminiai junginiai spontaniškai susitelkė į tam tikras pūsleles, paskui susijungė į sudėtingas molekules ir ėmė replikuotis – daryti savo pačių kopijas. Šie mokslininkai teigia, kad iš vienos ar daugiau tokių pirmykščių vadinamųjų paprastų ląstelių savaime išsivystė visos Žemėje esamos gyvybės formos.

Kiti tokie pat žymūs, evoliucijos teoriją palaikantys mokslininkai su tuo nesutinka. Jie kelia prielaidą, esą pirmosios ląstelės ar bent pagrindiniai jų komponentai pateko į Žemę iš kosmoso. Kodėl jie taip mano? Todėl, kad mokslui, nepaisant visų pastangų, nepavyko įrodyti, jog gyvybė gali atsirasti iš negyvų molekulių. Apie šią dilemą 2008 metais rašė biologijos profesorius  Aleksandras Menežas (Alexandre Meinesz). Jo teigimu, per pastaruosius 50 metų „hipotezė, jog gyvybė Žemėje spontaniškai atsirado būtent iš molekulių sriubos, empiriškai nebuvo įrodyta, ir jokio ženklaus mokslo progreso ta linkme nėra“.1

Kokių esama įrodymų? Atsakymas į klausimą „iš kur aš atsiradau“ yra aiškiai pagrįstas ir neginčytinas. Gyvybė visada atsiranda iš jau esamos gyvybės. Taigi ar išties įmanoma, kad kažkada tolimoje praeityje šis pamatinis dėsnis buvo pažeistas? Ar tikrai galėjo gyvybė spontaniškai įsižiebti iš negyvų cheminių junginių? Kokia tikimybė, kad taip galėjo įvykti?

Yra ištirta, jog ląstelei gyvuoti būtinas mažiausiai trijų rūšių sudėtingų molekulių sąveikavimas. Tos molekulės – tai DNR (deoksiribonukleorūgštis), RNR (ribonukleorūgštis) ir baltymai. Šiuo metu jau retas mokslininkas imtų tvirtinti, kad visa gyva ląstelė galėjo staiga per atsitiktinumą susiformuoti iš negyvų junginių mišinio. O kokia yra tikimybė, jog taip galėjo atsirasti RNR arba baltymai? *

Stanlis Mileris, 1953 m.

Manyti, kad gyvybė galėjo atsirasti atsitiktinai, daugelį mokslininkų pastūmėjo 1953 metais atliktas eksperimentas. Tais metais Stanlis Mileris (Stanley L. Miller) per dujų mišinį, kurio sudėtis, kaip buvo manoma, atitiko pirmykštės Žemės atmosferos sudėtį, leido elektros išlydžius ir jam pavyko išgauti kai kurias aminorūgštis – baltymų sudedamąsias dalis. Vėliau aminorūgščių buvo rasta meteorite. Ar šie atradimai liudija, kad ir visi kiti pagrindiniai gyvybės komponentai galėjo nesunkiai susidaryti per atsitiktinumą?

„Kai kurie autoriai darė prielaidą, – sako Robertas Šapiro (Robert Shapiro), chemijos profesorius emeritas iš Niujorko universiteto, – kad visus gyvybės komponentus galima lengvai išgauti tokiais kaip Milerio eksperimentais arba surasti meteorituose. Bet taip nėra.“2 *

Pasvarstykime apie RNR molekulę. Ji sukonstruota iš mažesnių molekulių, vadinamų nukleotidais. Šie savo sandara skiriasi nuo aminorūgščių ir yra už jas truputį sudėtingesni. Pasak profesoriaus Šapiro, „nėra duomenų, kad kuriuos nors nukleotidus būtų pavykę sukurti eksperimentuojant su elektros išlydžiais arba aptikti meteorituose“.3 * Jo tvirtinimu, tikimybė, kad save replikuojanti RNR molekulė galėjo atsitiktinai susiformuoti iš cheminių junginių sankaupos, „yra tokia nykstamai maža, jog net vienintelis toks atvejis bet kurioje regimosios visatos vietoje būtų laikytinas nepaprastai laimingu atsitiktinumu“.4

Baltymui pagaminti reikia RNR (1), o RNR gamybai reikia baltymų (2). Kaipgi kuris nors iš jų, juolab abu, galėjo rastis atsitiktinai? Apie ribosomas (3) užsimenama 2-ame skyriuje.

O kaip su baltymų molekulėmis? Jas sudaro nuo 50 iki kelių tūkstančių aminorūgščių, sujungtų kiekvienam baltymui sava, unikalia eilės tvarka. „Paprastos“ ląstelės vidutinio dydžio baltymas turi 200  aminorūgščių, o baltymų rūšių net ir tokioje ląstelėje yra tūkstančiai. Tikimybė, kad Žemėje galėjo kada nors atsitiktinai susidaryti bent vienas vos šimto aminorūgščių baltymas, yra, kaip apskaičiuota, maždaug vienas iš vieno milijono milijardų (1:1015).

Jei gan sudėtingoms molekulėms laboratorijoje sukurti reikia talentingo mokslininko, ar galėjo daug sudėtingesnės ląstelėje esančios molekulės susidaryti atsitiktinai?

Tyrinėtojas Hubertas Jokis (Hubert P. Yockey), nors palaiko evoliucijos teoriją, pareiškė netgi šitaip: „Neįmanomas dalykas, kad gyvybės pradžia būtų buvusi baltymai.“5 Baltymams gaminti būtina RNR, o pačios RNR gamybai irgi reikia baltymų. O jei vis dėlto, nepaisant nepaprastai menkos tikimybės, tiek baltymai, tiek RNR molekulės būtų atsitiktinai susidariusios tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje? Kiek tikėtina, kad tie junginiai būtų ėmę „bendradarbiauti“ ir susijungę į save replikuojančią, save palaikančią gyvybės formą? „Tikimybė, kad tai galėjo įvykti savaime (esant atsitiktiniam baltymų ir RNR mišiniui), atrodo neįtikėtinai maža“, – sako dr. Karel Kleland * (Carol Cleland), JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdybos (NASA) Astrobiologijos instituto bendradarbė. „Tačiau dauguma tyrinėtojų, regis, daro prielaidą, – tęsia ji, – kad jeigu jie sugebės paaiškinti savarankišką baltymų ir RNR susidarymą natūraliomis pirmykštėmis sąlygomis, [tų junginių] sąveikavimo problema kažkaip išsispręs pati savaime.“ O apie teorijas, kuriomis dabar mėginama grįsti šių gyvybės komponentų atsitiktinį atsiradimą, ji sako: „Nė viena iš jų svariai, įtikinamai nepaaiškina, kaip tai nutiko.“6

Jeigu sukurti ir užprogramuoti negyvą daiktą – robotą gali tik protinga esybė, kas galėtų sukurti gyvą ląstelę, juolab žmogų?

Kodėl šie faktai svarbūs? Pagalvok, su kokiais sunkumais susiduria tyrinėtojai, manantys, kad gyvybė užsimezgė atsitiktinai. Jie rado kai kurias aminorūgštis, esančias ir gyvose ląstelėse. Savo laboratorijose atlikdami kruopščiai suplanuotus, valdomus eksperimentus jie pagamino kitų, sudėtingesnių, molekulių. Jie viliasi galiausiai padaryti visas dalis, būtinas vadinamajai paprastai ląstelei surinkti. Šių mokslininkų vaidmuo panašus į konstruktoriaus, kuris ima iš gamtos nesudėtingus elementus, perdirba juos į plieną, plastiką, silikoną ir sukonstruoja robotą. Paskui robotą užprogramuoja, kad tas imtų daryti savo kopijas. Ką konstruktorius visu tuo įrodys? Nebent tai, kad protinga esybė gali sukurti įspūdingą mašiną.

 Taigi, jei mokslininkams kada nors pavyktų sukonstruoti ląstelę, būtų išties nepaprastas laimėjimas. Bet ar tuo jie įrodytų, kad ląstelė galėjo susidaryti atsitiktinai? Jei ką ir įrodytų, tai ar ne visai priešingą dalyką?

Ką tu manai? Visi iki šiol sukaupti mokslo duomenys byloja, kad gyvybė gali rastis tik iš jau esamos gyvybės. Manyti, jog netgi „paprasta“ gyva ląstelė galėjo išsivystyti atsitiktinai iš negyvų junginių, reikia nepaprastai didelio tikėjimo.

Ar tu, atsižvelgdamas į žinomus faktus, esi linkęs tuo patikėti? Prieš darydamas išvadą, pasigilink į ląstelės sandarą. Tai padės susivokti, ar kai kurių mokslininkų teorijos apie gyvybės kilmę tikrai turi svarų pagrindą, ar labiau primena nebūtas kai kurių tėvų istorijas apie vaikų atsiradimą.

^ pstr. 8 Kiek tikėtina, kad DNR galėjo atsirasti atsitiktinai, bus aptariama 3-iame skyriuje „Iš kur tos instrukcijos?

^ pstr. 10 Šapiro netiki, kad gyvybė buvo sukurta. Jis mano, kad gyvybė radosi atsitiktinai kažkokiu iki šiol dar nesuprantamu būdu.

^ pstr. 11 2009 metais mokslininkai iš Anglijos, Mančesterio universiteto, pranešė laboratorijoje išgavę kai kuriuos nukleotidus. Tačiau profesorius Šapiro apie jų taikytą metodą teigia: „Jis tikrai neatitinka mano keliamų kriterijų, kurie leistų manyti, kad surastas tikėtinas kelias į RNR pasaulį.“

^ pstr. 13 Dr. Kleland netiki, kad gyvybę sukūrė Dievas. Ji mano, kad gyvybė radosi atsitiktinai kažkokiu iki šiol dar nesuprantamu būdu.

Pasidomėkite

GYVYBĖ: AR GALĖJO ATSIRASTI BE KŪRĖJO?

Gyvoji planeta

Žemė būtų be gyvybės, jei ne daugybė laimingų „atsitiktinumų“. Ar tai tikrai atsitiktinumai? O gal kažkas tikslingai viską suprojektavo?

SARGYBOS BOKŠTAS

Ar mūsų planeta egzistuoja kokiam nors tikslui?

Ar tikslas, dėl kurio egzistuoja Žemė, bus įgyvendintas?