Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

„Išsilaikykite Dievo meilėje“

 13 SKYRIUS

Šventės, kurios rūstina Dievą

Šventės, kurios rūstina Dievą

„Ištirkite, kas patinka Viešpačiui“ (EFEZIEČIAMS 5:10).

1. Kokius žmones Jehova patraukia prie savęs ir kodėl jiems visada reikia budėti dvasiškai?

„TIKRIEJI garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“, — sakė Jėzus (Jono 4:23). Jeigu žmogus nori teisingai garbinti Dievą, nelieka nepastebėtas — Jehova patraukia jį prie savęs ir savo Sūnaus (Jono 6:44). Taip jis patraukė ir tave. Tai išties didžiulė garbė! Vis dėlto tiesos mylėtojams reikia nepaliauti ‘tirti, kas patinka Viešpačiui’, juk Šėtonas yra tikras klastos meistras (Efeziečiams 5:10; Apreiškimo 12:9).

2. Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie mėgina maišyti teisingą garbinimą su klaidingu?

2 Prisiminkime, kas sykį nutiko prie Sinajaus kalno, — izraelitai reikalavo, kad Aaronas padarytų jiems dievą. Aaronas nenorom nusileido ir nuliedino auksinį veršį. Tiesa, bandė dar taisyti padėtį sakydamas: „Rytoj bus Viešpaties [„Jehovos“, NW] šventė“, tarsi tas veršis izraelitams būtų atstojęs Jehovą. Ar Jehovai buvo vis tiek, kad teisingas garbinimas taip maišomas su klaidingu? Akivaizdu, kad nebuvo. Tąsyk jo įsakymu maždaug trys tūkstančiai stabmeldžių buvo nubausti mirtimi (Išėjimo 32:1-6, 10, 28). Kokia iš to pamoka mums? Jeigu norime išsilaikyti Dievo meilėje, turime ‘neliesti nieko nešvaraus’ ir rūpestingai saugoti tiesą nuo  bet kokios gadinančios įtakos (Izaijo 52:11; Ezechielio 44:23; Galatams 5:9).

3, 4. Kodėl įvertindami populiarius papročius ir šventes turime vadovautis Biblijos principais?

3 Deja, mirus visiems apaštalams, sergėjusiems Dievo tautą nuo atskalūnybės, netikri krikščionys, nemylintys tiesos, ėmė laikytis pagonių papročių, švęsti jų šventes, „šventadienius“ ir visus juos ilgainiui pradėjo vadinti krikščioniškais (2 Tesalonikiečiams 2:7, 10). Šiame skyriuje pakalbėsime apie kai kurias iš tokių švenčių. Skaitydamas atkreipk dėmesį, kad jos persmelktos pasaulio, o ne Dievo, dvasios. Tokios šventės turi kai ką bendra: jos tenkina kūniškus troškimus ir moko klaidingų religinių įsitikinimų bei okultizmo — to, kas sava „didžiajai Babelei“ * (Apreiškimo 18:2-4, 23). Taip pat turėk omenyje, kad senovėje Jehova savo akimis matė visus pasibjaurėtinus pagoniškus papročius, iš kurių kilo daugelis populiarių švenčių bei tradicijų. Be abejo, tokios šventės jam ir dabar kelia pasišlykštėjimą. Argi ne jo požiūris mums svarbiausias? (2 Jono 6, 7)

4 Tikrieji krikščionys žino, kad daugelis švenčių Jehovą rūstina. Tad svarbu būti širdyje nusistačiusiems neturėti su jomis nieko bendra. Žinodami, kodėl Jehovai tokios šventės bjaurios, būsime pasiryžę šalintis visko, kas galėtų sutrukdyti mums išsilaikyti Dievo meilėje.

 KALĖDOS — PERVARDYTAS SAULĖS GARBINIMAS

5. Kodėl galime būti tikri, kad Jėzus gimė ne gruodžio 25-ąją?

5 Biblijoje niekur neminima, kad kas nors būtų šventęs Jėzaus gimtadienį. Jo gimimo data nė nežinoma. Tik aišku, kad Jėzus gimė ne gruodžio 25-ąją, — ne žvarbią žiemą, kokia Izraelyje būna tuo laiku. * Antai Lukas rašo, kad Jėzui gimus piemenys „nakvojo laukuose“ ir sergėjo savo bandas (Luko 2:8-11). Jeigu jiems „nakvoti laukuose“ būtų buvę įprasta ištisus metus, apie tai nebūtų vertėję nė užsiminti. Tačiau Betliejuje žiemą dažnai užeina žvarbios liūtys ir sniegas, todėl gyvuliai būdavo laikomi po stogu ir piemenys laukuose tikrai nenakvodavo. Be to, Juozapas su Marija atkeliavo į Betliejų užsirašyti, mat buvo išėjęs Cezario Augusto potvarkis atlikti visuotinį surašymą (Luko 2:1-7). Vargu ar Cezaris būtų įsakęs tautai, kuri nekenčia romėnų jungo, keliauti į savo protėvių miestus šalčiausiu metų laiku.

6, 7. a) Kur slypi daugelio Kalėdų papročių šaknys? b) Kuo keitimasis dovanomis per Kalėdas skiriasi nuo krikščioniško dosnumo?

6 Kalėdų ištakos nėra Šventasis Raštas, o senosios pagoniškos šventės. Viena jų — romėnų saturnalijos, žemdirbystės dievo Saturno šventė. Be to, anot New Catholic Encyclopedia, dievo Mitros garbintojai, kaip rodo jų skaičiavimai, gruodžio 25-ąją šventė „Nenugalimosios Saulės gimtadienį. [...] Kalėdos atsirado tuo  metu, kai Saulės kultas buvo itin paplitęs Romoje“, tai yra praėjus maždaug trims šimtmečiams po Kristaus mirties. Panašiai aiškinama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje: „Ilgainiui kasmetinis Nenugalimosios Saulės minėjimas tapo kasmetiniu Viešpaties Gimimo minėjimu.“

Tikrieji krikščionys dovanoja dovanas iš meilės

7 Per savo šventes pagonys keisdavosi dovanomis ir puotaudavo. Taip daroma ir per Kalėdas. Tačiau kaip anuomet, taip ir dabar daugelio dovanotojų nuostata iš principo nesiderina su 2 Korintiečiams 9:7: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“ Tikrieji krikščionys dovanoja iš meilės, o ne dėl to, kad privalėtų tai padaryti tam tikrą dieną, ir jie nesitiki už dovaną gauti dovaną (Luko 14:12-14; Apaštalų darbų 20:35). Jie džiaugiasi būdami laisvi nuo Kalėdų karštligės ir skolų naštos, kurią nemažai žmonių dėl pirkimo vajaus užsikrauna ant pečių (Mato 11:28-30; Jono 8:32).

8. Ar astrologai dovanas Jėzui nešė gimimo dienos proga?

8 Tačiau kai kurie paprieštaraus: argi astrologai dovanų Jėzui atnešė ne gimimo dienos proga? Ne. Tuo jie tiesiog pagerbė ypatingą asmenį, kaip buvo įprasta bibliniais laikais (1 Karalių 10:1, 2, 10, 13; Mato 2:2, 11). Be to, jie atėjo ne tą naktį, kurią Jėzus gimė, bet po keleto mėnesių. Tada Jėzus jau nebuvo ėdžiose gulintis naujagimis, o gyveno su tėvais namuose.

GIMTADIENIO ŠVENTĖ IR BIBLIJOS PRINCIPAI

9. Ką galima pasakyti apie gimtadienio šventes, paminėtas Biblijoje?

9 Vaiko gimimas, aišku, labai džiugus įvykis (Psalmyno  127:3). Vis dėlto Biblijoje neminima, kad kuris nors iš Dievo tarnų būtų šventęs gimtadienį. Ar dėl to, kad gimtadieniai joje išvis neminimi? Ne dėl to, nes apie dvi gimtadienio šventes Biblijoje papasakota — Egipto faraono ir Erodo Antipo (Pradžios 40:20-22; Morkaus 6:21-29). Tačiau apie jas nepasakyta nieko gero. Pavyzdžiui, per Erodo gimtadienį buvo liepta nukirsdinti Joną Krikštytoją.

10, 11. Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į gimtadienio šventę ir kodėl?

10 „Pirmieji krikščionys, — pažymima The World Book Encyclopedia, — gimtadienio šventimą laikė pagonišku papročiu.“ Pavyzdžiui, senovės graikai manė, kad kiekvienas žmogus turi dvasią sergėtoją, — ji dalyvauja  jam gimstant ir paskui jį saugo. Ta dvasia „palaikiusi slėpiningą ryšį su dievu, kurio gimimo dieną žmogus ateidavo į pasaulį“, — teigiama knygoje The Lore of Birthdays (Ką žinome apie gimtadienius). Be to, gimtadienio šventės jau nuo seno siejamos su astrologija ir horoskopais.

11 Tačiau Dievo tarnai nešvęsdavo gimtadienių ne vien dėl to, kad jie kilę iš pagonybės ir okultizmo, jie to nedarė tikriausiai ir iš principo. Šie nuolankūs, kuklūs žmonės nelaikė savo atsiradimo pasaulyje tokiu svarbiu įvykiu, kad būtų vertas švęsti * (Michėjo  6:8; Luko 9:48). Už gyvybės dovaną jie buvo dėkingi Jehovai ir už tai šlovino jį — ne save * (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]; 36:10 [36:9, Brb]; Apreiškimo 4:11).

12. Kaip suprasti, kad mūsų mirties diena gali būti vertesnė už gimimo dieną?

12 Jeigu žmogus iki pat mirties lieka ištikimas Dievui, nebus jo pamirštas — atėjus laikui jį prikels gyventi (Jobo 14:14, 15). Mokytojo 7:1 sakoma: „Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną.“ Ištikimai tarnaudami Dievui įgyjame gerą vardą. Svarbu pažymėti, kad vienintelis įvykis, kurį krikščionims buvo liepta minėti, — ne gimimo diena. Tai Jėzaus mirtis, kuria jis pelnė sau puikų vardą, laiduojantį mums išgelbėjimą (Luko 22:17-20; Hebrajams 1:3, 4).

VELYKOS — UŽMASKUOTAS VAISINGUMO KULTAS

13, 14. Kokios yra populiarių Velykų papročių šaknys?

13 Skelbiama, kad Velykos — Kristaus prisikėlimo šventė. Tačiau iš tiesų jų papročiai kilo iš klaidingos religijos. Kiaušinis, pavyzdžiui, „žinomas kaip naujos gyvybės ir prisikėlimo simbolis“, — sakoma Encyclopædia Britannica, o triušis nuo seno vaizduoja vaisingumą. Tad Velykos iš esmės yra vaisingumo  kultas, menkai pridengtas Kristaus prisikėlimo šventės skraiste. *

14 Ar galėtų Jehova nekreipti dėmesio, kad jo Sūnaus prisikėlimui minėti pasirinktas pasibjaurėtinas vaisingumo kultas? Nieku būdu! (2 Korintiečiams 6:17, 18) Ir iš viso Šventajame Rašte nei liepiama, nei duodamas pagrindas švęsti Jėzaus prisikėlimą. O pridengti tuo pagonišką vaisingumo kultą — dviguba blogybė.

HELOVINO KILMĖ

15. Kokia Helovino kilmė ir ką apie jį pasako šventės data?

15 Raganų, vaiduoklių ir visokios kraupios atributikos šventė Helovinas, dar vadinamas Visų Šventųjų išvakarėmis, kildinamas iš Britanijos ir Airijos keltų senovinės Samhaino šventės. Samhainą (išvertus „vasaros pabaiga“) keltai švęsdavo sulaukę mėnulio pilnaties, artimiausios lapkričio 1-ajai. Jie manė, kad per Samhainą išnyksta riba, skirianti žmonių pasaulį nuo nežemiškojo, ir kad po žemę ima klajoti gerosios ir piktosios dvasios. Buvo tikima, kad tuo metu mirusiųjų sielos sugrįžta į savo namus, todėl žmonės joms padėdavo maisto ir gėrimo, kad numaldytų. Todėl šiandien, kai vaikai persirengę vaiduokliais ar raganomis vaikšto po namus ir grasina iškrėsti kokią šunybę, jei negaus jokių vaišių, patys to nežinodami atgaivina Samhaino šventę.

 VESTUVĖS TEBŪNA GARBINGOS

16, 17. a) Kodėl ketinančiai tuoktis porai vietinius vestuvių papročius svarbu įvertinti vadovaujantis Biblijos principais? b) Ką krikščionims reikia turėti omenyje dėl tokių papročių, kaip jaunųjų barstymas ryžiais?

16 Netrukus „niekas [didžiojoje Babelėje] nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso“ (Apreiškimo 18:23). Kodėl? Nes didžioji Babelė bus sunaikinta. Ir dėl to iš dalies kalti jos okultiniai papročiai. Tokie papročiai ir šiandien gali sugadinti vestuves (Morkaus 10:6-9).

17 Kiekvienoje šalyje yra savų vestuvinių papročių. Kai kurie gal atrodo visai nekalti, o iš tiesų yra kilę iš klaidatikių ritualų, skirtų prišaukti „Laimės dievo“ malonę jaunavedžiams ar pokylio svečiams (Izaijo 65:11). Viena tokių tradicijų — jaunųjų barstymas, pavyzdžiui, ryžiais. Ji galėjo kilti iš įsitikinimo, esą maistu galima permaldauti piktąsias dvasias, kad jauniesiems nekenktų. Ryžiams, be to, nuo seno priskiriamas paslaptingas ryšys su vaisingumu, laime ir ilgu gyvenimu. Tiems, kas nori išsilaikyti Dievo meilėje, tokie nešvarūs papročiai, aišku, nepriimtini (2 Korintiečiams 6:14-18).

18. Kokiais principais turėtų vadovautis būsimoji pora ir vestuvininkai?

18 Jehovos tarnams taip pat nepriimtini pasaulietiški papročiai, kurie gali sumenkinti krikščionių tuoktuves ar vedybų pokylį arba užgauti kieno nors sąžinę. Vestuvių prakalbose neturi būti užgaulaus sarkazmo ar užuominų apie seksą, nedera ir nekorektiškos išdaigos ar pastabos, dėl kurių jaunavedžiai ar kas kitas pasijaustų nejaukiai (Patarlių 26:18, 19; Luko 6:31; 10:27). Vestuvių pokylis taip pat neturi būti rengiamas  pernelyg prabangus, siekiant ‘pasididžiuoti pragyvenimo ištekliais’ (1 Jono 2:16, Jr). Jeigu ruošiesi vestuvėms, nepamiršk, ko norėtų Jehova, — kad prisiminti jas tau būtų džiugu, o ne apmaudu. *

AR SKELBTI TOSTĄ — RELIGINIS PAPROTYS?

19, 20. Kas viename šaltinyje sakoma apie tostų kilmę ir kodėl krikščionims šis paprotys nepriimtinas?

19 Vestuvių pokyliuose ir kituose pobūviuose populiaru skelbti tostus. 1995 metais išleistame leidinyje International Handbook on Alcohol and Culture rašoma: „[Paprotys skelbti tostą] pasaulietinėje kultūroje tikriausiai yra liejamųjų aukojimų liekana. Senovėje dievams būdavo aukojamas šventas skystis [...] tikintis, kad jie mainais už tai atsakys į maldą, išreikštą prašymais „Ilgiausių metų!“ arba „Į sveikatą!“.“

20 Tiesa, dabar nedaug kas sieja tostus su religiniais ar prietaringais gestais. Vis dėlto įprastas vyno taurių pakėlimas į viršų gali reikšti, kad prašoma dangaus, kitaip tariant, antžmogiškos jėgos, palaiminimo, o toks prašymas kertasi su Šventojo Rašto mokymais (Jono 14:6; 16:23). *

„KURIE MYLITE VIEŠPATĮ, NEKĘSKITE PIKTO“

21. Kokios šventės ir kodėl krikščionims nepriimtinos, nors ir nėra religinės?

21 Pasaulyje moralės normos vis smunka, beje, didžioji Babelė tiesiogiai ar netiesiogiai prie to prisideda. Tad nenuostabu, kad kai kuriose šalyse kasmet rengiami  karnavalai bei šventės su aistringais šokiais, kartais netgi gėjų ir lesbiečių eitynėmis. Ar tie, kurie myli Jehovą, galėtų dalyvauti tokiame renginyje arba jį stebėti? Ar taip darantis tikrai galėtų sakyti, kad nekenčia pikto? (Psalmyno 1:1, 2; 97:10, Brb) Turėkime tokį nusistatymą, kokį maldoje išreiškė psalmininkas: „Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia“ (Psalmyno 119:37).

22. Kada krikščioniui reikia pačiam, klausant savo sąžinės balso, apsispręsti, ar dalyvauti šventėje, ar ne?

22 Kai švenčiamos krikščionims nepriimtinos šventės, reikia būti atsargiam, kad neduotum niekam pagrindo pamanyti, jog jose dalyvauji. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, — rašė Paulius, — visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10:31; dar žiūrėk rėmelį „ Apsispręsk išmintingai“). Kita vertus, jeigu tam tikras paprotys ar šventė jokios religinės reikšmės neturi, jeigu tai nesusiję su politinėmis ar patriotinėmis ceremonijomis ir nepažeidžia Biblijos principų, krikščioniui pačiam spręsti, ar dalyvauti, ar ne. Kad ir koks būtų jo sprendimas, dar reikėtų pagalvoti apie kitus, juk krikščionis nenorėtų kam nors tapti suklupimu.

ŠLOVINK DIEVĄ ŽODŽIAIS IR DARBAIS

23, 24. Kaip galime gerai paliudyti paaiškindami žmonėms teisingas Jehovos normas?

23 Daugeliui šventės labiausiai patinka dėl to, kad tai proga pabūti drauge su šeima ar bičiuliais. Tad jeigu kas nors susidarytų klaidingą nuomonę, kad mūsų biblinis požiūris fanatiškas, kad stokojame meilės, galime maloniai paaiškinti, kad Jehovos liudytojams džiugu susiburti su šeima bei draugais (Patarlių 11:25;  Mokytojo 3:12, 13; 2 Korintiečiams 9:7). Bendrauti su artimais žmonėmis mums visada malonu, tik nenorime sugadinti tų brangių progų papročiais, kurie skaudina Dievą, nes mylime jį ir jo teisingas normas. (Žiūrėk rėmelį „ Tyrai garbinti Dievą — didžiausias džiaugsmas“.)

24 Su tais, kurie nuoširdžiai sunerimę dėl mūsų nuostatos, kai kurie liudytojai pasidalija mintimis iš knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 16-ojo skyriaus ir tai duoda puikių vaisių. * Tačiau nepamirškime, jog mums ne ginčą svarbu laimėti. Trokštame, kad tiesa patrauktų žmonių širdis. Tad būk pagarbus ir romus, taip pat tavo „kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta“ (Kolosiečiams 4:6).

25, 26. Kaip tėvai gali padėti vaikams ugdytis tikėjimą ir meilę Jehovai?

25 Mes, Jehovos tarnai, esame gerai išmokyti — žinome, kuo pagrįsti mūsų įsitikinimai, kodėl vieni dalykai mums priimtini, kiti ne (Hebrajams 5:14). Taigi, tėvai, mokykite savo vaikus apmąstyti Biblijos principus ir jais vadovautis. Tada jų tikėjimas stiprės, jie išmoks remdamiesi Biblija pagrįsti savo įsitikinimus ir neabejos Jehovos meile (Izaijo 48:17, 18; 1 Petro 3:15).

26 Garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“ reiškia ne tik nedalyvauti šventėse, kurios nesiderina su Biblijos mokymais. Svarbu visose gyvenimo srityse būti sąžiningam. Nors daugeliui šiandien tai atrodo nenaudinga, kitame skyriuje aptarsime, kodėl visada geriausia elgtis taip, kaip moko Dievas.

^ pstr. 3 Žiūrėk rėmelį „ Ar man dalyvauti šventėje?“. Straipsniai apie kai kurias šventes nurodyti „Sargybos bokšto leidinių indekse“ anglų, rusų ir kitomis kalbomis (išleido Jehovos liudytojai).

^ pstr. 5 Remiantis Biblijos chronologija ir istoriniais šaltiniais, galima daryti išvadą, kad Jėzus tikriausiai gimė 2 m. p. m. e., etanimo mėnesį (pagal žydų kalendorių), o tai atitinka antrąją rugsėjo ir pirmąją spalio pusę. (Tai plačiau aptariama Jehovos liudytojų išleistame žinyne Insight on the Scriptures, 2 tomas, 56—57 puslapiai.)

^ pstr. 11 Pagal Įstatymo sandorą, pagimdžiusi moteris turėdavo paaukoti Dievui auką už nuodėmę (Kunigų 12:1-8). Šis reikalavimas primindavo žmonėms skaudžią tikrovę, — kad vaikas iš jų paveldi nuodėmę. Tai mokė izraelitus per daug nesureikšminti vaiko gimimo ir, galimas dalykas, saugojo, kad jie neperimtų pagoniškų gimtadienio papročių (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]).

^ pstr. 13 Verta dėmesio, kad Velykų pavadinimas germanų kalbose, pavyzdžiui, anglų Easter, vokiečių Ostern, kildinamas iš Eostre — anglosaksų aušros ir pavasario deivės vardo. Velykos dar siejamos su finikiečių vaisingumo deivės Astartės garbinimu. Šios simboliai buvo kiškis ir kiaušinis. Astartė skulptūroje vaizduojama su dideliais lytiniais organais, kartais su kiškiu prie šono ir kiaušiniu rankoje.

^ pstr. 18 Trys straipsniai apie vestuves ir įvairius draugiškus pobūvius išspausdinti 2006 m. spalio 15 d. Sargybos bokšte, p. 18—31.

^ pstr. 20 Tai plačiau nagrinėjama 2007 m. vasario 15 d. Sargybos bokšte, p. 30—31.

^ pstr. 24 Išleido Jehovos liudytojai.

Pasidomėkite

DIEVO KARALYSTĖ: ŠIMTAS VEIKLOS METŲ

Apvalyti nuo klaidatikystės

Ką bendro turi Kalėdos ir kryžius?