Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

„Išsilaikykite Dievo meilėje“

 17 SKYRIUS

„Statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo!“

„Statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo!“

„Statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! [...] Išsilaikykite Dievo meilėje“ (JUDO 20, 21).

1, 2. Kokiomis statybomis esi užimtas ir kodėl svarbu darbuotis kokybiškai?

JAU kurį laiką tu nenuilsdamas darbuojiesi statybose ir jos truks dar gana ilgai. Darbas nelengvas, tačiau malonus. Kad ir kokių iškiltų sunkumų, esi pasiryžęs neaptingti ir toliau darbuotis, žinodamas, kad nuo to, kaip viską atliksi, priklauso tavo gyvybė ir ateitis, nes statybų objektas esi tu pats!

2 Apie šias kiekvieno krikščionio dvasines statybas kalbėjo Jėzaus mokinys Judas. Jis ne tik ragino ‘išsilaikyti Dievo meilėje’, bet ir paaiškino, kaip tai daryti, rašydamas: „Statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo!“ (Judo 20, 21). Tad kaip gali save ugdyti, kad stiprėtum tikėjimu ir kad išsilaikytum Dievo meilėje? Sutelkime dėmesį į tris tavo dvasinės statybos tikslus.

TIKĖJIMAS IR JEHOVOS ĮSTATYMAI

3—5. a) Kokį požiūrį į Jehovos įstatymus Šėtonas nori tau įpiršti? b) Kaip dera vertinti Dievo įstatymus ir kaip dėl jų turėtume jaustis? Atsakymą pailiustruok pavyzdžiu.

3 Pirmiausia turime stiprinti savo tikėjimą, kad Dievo įstatymai teisingi. Skaitydamas šią knygą galėjai pasigilinti į daugelį Jehovos nurodymų, kaip dera gyventi. Ką tu apie juos manai? Šėtonas norėtų tave suklaidinti,  esą Jehovos įstatymai, principai ir normos pernelyg griežti ar netgi tironiški. Šia taktika jis naudojasi nuo seno, mat ji pasiteisino dar Edene (Pradžios 3:1-6). Ar jam pavyks tave taip apgauti? Daug priklauso nuo to, ar supranti, kodėl tie įstatymai duoti.

4 Įsivaizduok: bevaikščiodamas po gražų parką netikėtai prieini aukštą tvorą. Už jos pamatai gražų vaizdą. Tau norėtųsi pasivaikščioti ir ten, tad galbūt iš pradžių susierzini, kam ta tvora. Tačiau štai kitapus pastebi didelį liūtą, sėlinantį prie grobio! Tada supranti, dėl ko pastatyta tvora. Pagalvok: ar koks nors pavojingas plėšrūnas nesitaiko pagriebti ir tavęs? Dievo Žodis įspėja: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8).

5 Šėtonas yra nuožmus plėšrūnas. Jehova nenori, kad taptume jo grobiu, todėl davė mums įstatymus, kad galėtume apsisaugoti nuo visokiausių jo klastų (Efeziečiams 6:11). Taigi, kai mąstome apie Dievo įstatymus, turime stengtis juose įžvelgti savo dangiškojo Tėvo meilę. Tada galėsime tik džiaugtis, kad jis davė juos mums apsisaugoti. Jokūbas rašė: „Tas, kuris įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jo laikosi, bus laimingas tai darydamas“ (Jokūbo 1:25, NW).

6. Kas labiausiai stiprina tikėjimą, kad Dievo įstatymai ir principai teisingi? Pateik pavyzdį.

6 Geriausias būdas stiprinti savo tikėjimą Dievu ir jo duotų įstatymų išmintingumu — gyventi taip, kaip Dievas nurodo. Pavyzdžiui, turime vykdyti „Kristaus įstatymą“, kuris, be kita ko, liepia mokyti žmones „visko, ką tik [Kristus yra] įsakęs“ (Galatams 6:2; Mato 28:19, 20).  Krikščionims taip pat dera atsakingai žiūrėti į priesaką burtis drauge į sueigas garbinti Dievo ir ugdančiai bendrauti (Hebrajams 10:24, 25). Dievo įsakymu laikytinas ir paraginimas reguliariai, dažnai ir iš širdies jam melstis (Mato 6:5-8; 1 Tesalonikiečiams 5:17). Jei laikomės tų įsakymų, vis aiškiau suvokiame, kad jie duoti mums iš meilės, be to, patiriame tokį džiaugsmą bei pasitenkinimą, kokio negali suteikti niekas kitas šiame vargų prispaustame pasaulyje. Argi tavo pasitikėjimas Dievo įstatymais nesustiprėja, kai prisimeni, kaip buvai palaimintas, kad jų laikeisi?

7, 8. Kaip Dievo Žodis gali nuraminti tuos, kurie nuogąstauja nepajėgsią visada elgtis teisingai?

7 Kai kurie nuogąstauja, kad nepajėgs ilgus metus gyventi pagal Jehovos įstatymus, būgštauja, kad kas nors gali nepavykti. Jeigu ir tau kyla tokių minčių, prisimink šiuos Jehovos žodžius: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti. O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas — kaip marių bangos“  (Izaijo 48:17, 18). Ar kada nors pagalvojai, kiek pasitikėjimo gali įkvėpti šis pažadas?

8 Jehova čia primena, kad eiti jo nurodytu keliu naudinga mums patiems ir kad jis žada dvejopai už tai laiminti. Pirma, mūsų ramybė bus tarsi tykios upės srovė, apsti ir nepaliaujama. Antra, mūsų teisumas bus kaip marių bangos. Gal kada nors, stovėdamas ant jūros kranto ir stebėdamas, kaip vėjas gena bangas, esi susimąstęs apie amžinybę? Matydamas, kaip jos viena po kitos dūžta į krantą, gal pagalvojai, jog taip bus visada. Jehova sako, kad tavo teisumas gali būti toks pat — amžinas. Jeigu stengiesi būti Dievui ištikimas, jis visada tave palaikys ir tu nepalūši (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Argi tokie jaudinantys pažadai nestiprina pasitikėjimo Jehova ir jo teisingais įstatymais?

„TOLIAU Į SUBRENDIMĄ“

9, 10. a) Kodėl verta siekti dvasinio brandumo? b) Kas teikia džiaugsmą tam, kuris ‘mąsto dvasiškai’?

9 Antras mūsų dvasinės statybos tikslas nusakytas žodžiais „eikime toliau į subrendimą“ (Hebrajams 6:1, Jr). Kiekvienam krikščioniui būtina siekti dvasinės brandos. Dar toli tas laikas, kai pasieksime tobulumą, tačiau jau dabar galime tapti dvasiškai brandžiais žmonėmis. Dvasiškai tobulėjant tarnystė teikia daugiau džiaugsmo. Kodėl?

10 Brandus krikščionis yra dvasingas. Jis viską vertina Jehovos požiūriu (Jono 4:23). Paulius rašė: „Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią — dvasiškai“ (Romiečiams 8:5, Brb). Žmogus, kuris „mąsto kūniškai“, nepatiria tikro džiaugsmo, nes yra  egocentriškas, trumparegis, susitelkęs į tai, kas materialu. O tas, kuris ‘mąsto dvasiškai’, gali džiūgauti, nes turi gerus santykius su Jehova — „laiminguoju Dievu“ (1 Timotiejui 1:11, NW). Dvasingas žmogus stengiasi gyventi taip, kaip patinka Jehovai, ir jo džiaugsmo nenuslopina net išmėginimai. Kodėl? Išbandymus jis laiko galimybe įrodyti, kad Šėtonas yra melagis, ir stiprinti savo ryžtą elgtis dorai savo dangiškojo Tėvo džiaugsmui (Patarlių 27:11; Jokūbo 1:2, 3).

11, 12. a) Ką Paulius sakė apie krikščionio dvasinius pojūčius ir ką reiškia žodis, išverstas „išlavino“? b) Kaip žmogus išmoksta valdyti savo kūną?

11 Dvasinė branda pasiekiama lavinantis. Taip ir sakoma šioje eilutėje: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14). Žodis „išlavino“ išverstas iš graikiško žodžio, kuris tikriausiai buvo plačiai vartojamas pirmojo amžiaus Graikijos gimnasijuose. Jis gali reikšti „išlavintas kaip gimnastas“. Pasvarstykime, ką toks lavinimas reiškia.

Gimnastas kūną išlavina pratybomis

12 Kūdikio kūnas nėra išlavintas, mažylis dar nemoka valdyti savo judesių. Mataruodamas rankelėmis į visas puses, jis neretai net užduoda sau per veidą ir pats save išgąsdina. Tačiau pamažu jis mokosi: iš pradžių ropinėja, paskui žengia pirmuosius žingsnius, vėliau ir bėgioja. * O ką galima pasakyti apie gimnastą? Matydamas, kaip grakščiai ir tiksliai gimnastas ore atlieka visokias figūras, be abejo, stebiesi, kaip puikiai jis valdo savo kūną. Tačiau  jo meistriškumas yra ne savaiminis, o pasiektas ilgai ir intensyviai treniruojantis. Biblijoje pripažįstama, kad tokios treniruotės naudos duoda. Bet dar vertingiau yra lavinti savo dvasinius pojūčius (1 Timotiejui 4:8).

13. Kaip galime lavinti savo dvasinius pojūčius?

13 Tai, ką aptarėme šioje knygoje, padės tau lavinti savo dvasinius pojūčius, kad būtum dvasingas ir ištikimas Jehovai. Spręsdamas įvairius kasdienio gyvenimo klausimus melskis ir apmąstyk Dievo duotus įsakymus ir principus. Kaskart pasvarstyk: „Kokie Biblijos įstatymai ar principai siejasi su šiuo klausimu? Kaip galėčiau jais vadovautis? Koks sprendimas patiktų mano dangiškajam Tėvui?“ (Patarlių 3:5, 6; Jokūbo 1:5). Tokie apsvarstymai padės tau toliau lavinti savo dvasinius pojūčius. Taip tapsi ir išliksi iš tiesų dvasingas.

14. Ko turime trokšti, kad galėtume dvasiškai augti, ir ko reikia saugotis?

14 Net pasiekęs dvasinę brandą, žmogus gali augti ir toliau. O augimas neįmanomas be maisto. Paulius rašė: „Subrendusiems dera stiprus maistas.“ Taigi, norint toliau ugdyti savo tikėjimą, reikia nenustoti maitintis stipriu dvasiniu maistu. „Svarbiausia yra išmintis“, — sakoma Biblijoje, o būti išmintingam reiškia pritaikyti tai, ko išmoksti. Tad visa širdimi trokškime brangiųjų tiesų, kurias Tėvas nori mums atskleisti (Patarlių 4:5-7, Brb; 1 Petro 2:2). Suprantama, įgytos žinios bei dieviškoji  išmintis nėra priežastis pernelyg savimi pasitikėti ar girtis. Turime nuolat save tyrinėti, kad išdidumas ar kokia kita yda neįleistų šaknies ir neišsikerotų mūsų širdyje. Paulius rašė: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Korintiečiams 13:5).

15. Kodėl be meilės dvasinis augimas neįmanomas?

15 Anksčiau ar vėliau namas baigiamas statyti, tačiau tai nereiškia, kad dirbti prie jo nebereikės. Juk svarbu jį prižiūrėti, kartais paremontuoti, gal net prireikia statyti priestatą. O kas būtina norint pasiekti dvasinę brandą ir ją išsaugoti? Pirmiausia — meilė. Turime mokytis vis stipriau mylėti Jehovą ir bendratikius. Jeigu nemylėtume, iš mūsų darbų ir sukauptų žinių būtų tiek naudos, kiek iš ausį rėžiančio žvangėjimo (1 Korintiečiams 13:1-3). O meilė padės pasiekti krikščionišką brandą ir toliau dvasiškai augti.

NEIŠLEISK IŠ AKIŲ JEHOVOS DUOTOS VILTIES

16. Kokias mintis bruka Šėtonas ir kokią apsaugą Jehova krikščionims suteikė?

16 Aptarkime dar vieną mūsų dvasinės statybos tikslą. Kad galėtume statyti save kaip tikri Kristaus sekėjai, turime saugoti savo protą. Šio pasaulio valdovas Šėtonas puikiai moka sužadinti neigiamas mintis, pesimizmą, nepasitikėjimą, nusivylimą (Efeziečiams 2:2). Tokia negatyvi mąstysena krikščioniui pavojinga tarsi puvinys mediniam pastatui. Tad turime būti dėkingi Jehovai, kad suteikė tai, kas gali mus apsaugoti, — viltį.

17. Kokiu vaizdingu palyginimu Dievo Žodyje pabrėžiama vilties svarba?

17 Biblijoje aprašyta, iš ko susideda dvasinė ginkluotė, be kurios neapsigintume nuo Šėtono ir šio pasaulio.  Viena iš svarbių tos ginkluotės dalių yra „išganymo vilties šalmas“ (1 Tesalonikiečiams 5:8). Biblijos laikais karys gerai žinojo, kad be šalmo mūšyje išsilaikys neilgai. Šalmas paprastai būdavo metalinis ir iš vidaus išklotas veltiniu ar oda. Kalavijas nuslysdavo juo ir dažniausiai didelės žalos nepadarydavo. Kaip šalmas saugo galvą, taip viltis gali apsaugoti mūsų protą ir mąstyseną.

18, 19. Kaip Jėzus brangino jam suteiktą viltį ir kaip galime juo sekti?

18 Jėzaus gyvenimas mums — pats geriausias pavyzdys, kaip išsaugoti viltį. Prisimink, ką jam teko iškęsti paskutinę gyvenimo žemėje naktį. Už pinigus bičiulis jį išdavė. Kitas išsigynė pažįstąs. Dar kiti, jį palikę, pabėgo. Paties tautiečiai paniekino ir reikalavo, kad romėnų kariai nukankintų jį ant kančių stulpo. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Jėzui teko ištverti tai, ko niekada neteks nė vienam iš mūsų. Kas gi jam padėjo visa atlaikyti? Hebrajams 12:2 (NW) sakoma: „Dėl jam skirto džiaugsmo [Jėzus] ištvėrė kančių stulpą nepaisydamas gėdos ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.“ Vadinasi, Jėzus niekada neišleido iš akių „jam skirto džiaugsmo“.

19 Koks džiaugsmas buvo Jėzui skirtas? Viena, jis žinojo, kad savo ištverme prisidės prie Jehovos šventojo vardo pašlovinimo ir tvirčiausiai įrodys, kad Šėtonas yra melagis. Niekas negalėjo jam suteikti didesnio džiaugsmo kaip galimybė atlikti šiuos didžius darbus. Be to, Jėzus buvo tikras, kad Jehova už tokią ištikimybę dosniai atlygins — kad greitai ateis ta džiugi valanda, kai vėl bus su savo Tėvu. Net sunkiausiais gyvenimo momentais Jėzus neleido savo vilčiai išblėsti. Turime neleisti ir  mes. Juk ir mums yra skirtas džiaugsmas — garbinga pareiga prisidėti prie to, kad būtų pašlovintas didis Jehovos vardas. Taip pat galime įrodyti Šėtoną esant melagį, jei pripažįstame Jehovą Visavaldžiu ir išsilaikome jo meilėje net labiausiai mėginami ar gundomi.

20. Kas padės išsaugoti optimistišką nusiteikimą ir viltį?

20 Jehova nori atlyginti savo ištikimiems tarnams ir laukte laukia meto, kai galės tai padaryti (Izaijo 30:18, Jr; Malachijo 3:10). Jis su didžiausiu malonumu suteiks savo tarnams, ko trokšta jų širdis (Psalmyno 37:4). Tad nuolat mąstyk apie savo viltį, ją puoselėk. Niekada nesiduok paveikiamas šio seno, Šėtono valdomo pasaulio pesimistiškos, nedoros, iškrypusios mąstysenos. Jeigu pajaustum, kad pasaulio dvasia skverbiasi į tavo protą ar širdį, kreipkis į Jehovą, nuoširdžiai melsk „ramybės, pranokstančios bet kokį supratimą“. Ji apsaugos tavo širdį ir mintis (Filipiečiams 4:6, 7).

21, 22. a) Kokią šlovingą viltį brangina „milžiniška minia“? b) Kuo krikščioniška viltis tave labiausiai džiugina ir ką esi pasiryžęs dėl jos daryti?

21 O kokia jaudinanti ta viltis! Jeigu esi įsiliejęs į  „milžinišką minią“, kuri ateis „iš didžio sielvarto“, pamėgink įsivaizduoti, koks gyvenimas tavęs laukia netrukus (Apreiškimo 7:9, 14). Šėtono ir demonų nebeliks, todėl mums nenusakomai palengvės. Dar niekam neteko patirti, koks yra gyvenimas be žlugdančios Šėtono įtakos. Kai ta įtaka mūsų nebevargins, su kokiu džiaugsmu galėsime darbuotis ir, vadovaujami Jėzaus ir 144 000 jo bendravaldžių, atkurti žemėje rojų! Su didžiu jauduliu laukiame meto, kai nebebus jokių ligų, jokių negalių, kai galėsime pasveikinti artimuosius, išplėštus iš mirties glėbio, ir gyventi taip, kaip Dievas buvo sumanęs nuo pat pradžių! Kildami į tobulumą, vis labiau artėsime prie dar didesnio atlygio, pažadėto Romiečiams 8:21, — „šlovingos Dievo vaikų laisvės“ (Brb).

22 Jehova nori, kad džiaugtumeisi laisve, kokios dabar nė negalime įsivaizduoti. Kelias, vedantis į tą laisvę, — klusnumas. Argi ji neverta mūsų pastangų kiekviename žingsnyje klausyti Jehovos? Tad negailėk jėgų statyti save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, kad išsilaikytum Dievo meilėje visą amžinybę!

^ pstr. 12 Specialistai teigia, kad žmogus įgyja ypatingą gebėjimą (jis vadinamas propriorecepcija) suvokti savo kūno ir galūnių padėtį. Dėl to, pavyzdžiui, gebame ploti užsimerkę. Viena moteris, praradusi šį gebėjimą, nebegalėjo nei vaikščioti, nei stovėti, netgi sėdėti.

Pasidomėkite

KNYGOS IR BROŠIŪROS

Sekime jų tikėjimu

Ko galime pasimokyti iš senovėje gyvenusių ištikimų Dievo tarnų, apie kuriuos rašoma Biblijoje?