Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

„Išsilaikykite Dievo meilėje“

 2 SKYRIUS

Kaip išsaugoti švarią sąžinę?

Kaip išsaugoti švarią sąžinę?

‘Turėkite gryną sąžinę’ (1 PETRO 3:16).

1, 2. Kada neapsieinama be kompaso, ir kokia prasme sąžinė yra tarsi kompasas?

JŪRININKAS laivu skrodžia bangas beribiame vandenyne. Keliautojas traukia bekrašte dykuma. Lakūnas manevruoja lėktuvą virš debesų, besidriekiančių nuo vieno horizonto iki kito. Tarp jų yra kai kas bendra — visi trys naudojasi kompasu. Be jo ar kitų, naujesnių, technikos priemonių jie tikriausiai patektų į bėdą.

2 Kompasas yra visai paprastas prietaisas — ciferblatas su įmagnetinta rodykle, rodančia šiaurę. Tačiau jeigu jis tiksliai rodo, gali išgelbėti gyvybę, ypač kai po ranka dar ir patikimas žemėlapis. Su kompasu galima palyginti vieną brangią Jehovos dovaną — sąžinę (Jokūbo 1:17). Be jos tikrai paklystume, o jeigu ja vadovaujamės tarsi kompasu, rasime teisingą kelią ir iš  jo neišklysime. Tad panagrinėkime, kas yra sąžinė ir kaip ji veikia. Paskui aptarsime, 1) kaip savo sąžinę galime ugdyti, 2) kodėl svarbu atsižvelgti, ką sako kitų sąžinė, ir 3) kodėl švari sąžinė yra didelė vertybė.

KAS YRA SĄŽINĖ IR KAIP JI VEIKIA

3. Iš ko kilo graikiškas žodis, verčiamas „sąžinė“, ir kokį unikalų žmogaus gebėjimą jis nusako?

3 Biblijoje vartojamas graikų kalbos žodis, kaip ir lietuviškasis jo atitikmuo „sąžinė“, yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „žinojimas“. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, — gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu. Lyg koks vidinis teisėjas sąžinė tiria mūsų veiksmus, pažiūras ir sprendimus. Ji padeda apsispręsti teisingai, o renkantis neteisingą kelią įspėja. Jei paklausėme jos balso, vėliau ji bus rami, o jeigu nepaklausėme, — gali labai graužti.

4, 5. a) Iš kur žinome, kad Adomas ir Ieva turėjo sąžinės dovaną, ir kas jiems nutiko dėl to, kad nesilaikė Dievo įsakymo? b) Kokie pavyzdžiai rodo, kad visais laikais, įskaitant ikikrikščioniškuosius, dievobaimingų žmonių sąžinė netylėjo?

4 Žinome, kad sąžinės dovaną turėjo jau pirmieji žmonės — Adomas ir Ieva. Juk padarę nuodėmę jiedu jautė gėdą, kitaip tariant, sąžinės graužatį (Pradžios 3:7, 8). Deja, buvo per vėlu. Adomas su Ieva sąmoningai sulaužė Dievo įsakymą — patys laisva valia nusprendė tapti jo priešininkais. Jiedu buvo tobuli ir puikiai suprato, ką daro, todėl, kai nusidėjo, kelio atgal jiems nebebuvo.

5 Pradedant Adomo ir Ievos palikuonimis, visi žmonės gimsta netobuli. Tačiau daugelis nepasuka pirmųjų tėvų keliu ir klauso sąžinės. Štai kad ir dievobaimingasis  Jobas. Jis sakė: „Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu; mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko“ * (Jobo 27:6). Jobas galėjo taip apie save pasakyti, nes visada elgėsi ir visus klausimus sprendė taip, kaip liepė jo sąžinė. Todėl jis džiaugėsi, kad šis vidinis balsas jam nieko neprikiša ir kad jam nėra dėl ko gėdytis ar jaustis kaltam. O Dovydui buvo nutikę kitaip, — sykį jis pasielgė nepagarbiai su Jehovos pateptuoju, karaliumi Sauliumi. „Po to Dovydui gėlė širdis“, — rašoma Biblijoje (1 Samuelio 24:6). Kad ir nemalonūs, tie sąžinės priekaištai jam, be abejo, išėjo į naudą — pamokė saugotis pasielgti nepagarbiai.

6. Kas rodo, jog sąžinės dovaną gavo visi žmonės?

6 Tačiau ar sąžinės dovana skirta tik Jehovos tarnams? Štai ką Dievo įkvėptas rašė apaštalas Paulius: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Romiečiams 2:14, 15). Net ir visai Jehovos įstatymų nežinantys žmonės, sąžinės balso paskatinti, gali pasielgti teisingai, nepažeisdami Dievo nustatytų principų.

7. Kodėl sąžinė gali klysti?

7 Tačiau sąžinė gali klysti. Juk ir kompasas, padėtas  netoli įmagnetinto metalo, neberodytų šiaurės. Iš kompaso taip pat būtų menka nauda, jeigu juo naudotumės be patikimo žemėlapio. Panašiai ir netinkamų, savanaudiškų troškimų paveikta sąžinė gali rodyti mums neteisingą kryptį. O jei dar nesivadovausime patikimuoju Dievo Žodžiu, tai gali būti, kad spręsdami įvairius svarbius klausimus nemokėsime atskirti gera nuo bloga. Sąžinė neklys tik tada, jei mus ves Jehovos šventoji dvasia. „Mano sąžinė [liudija] Šventojoje Dvasioje“, — rašė apaštalas Paulius (Romiečiams 9:1). Tačiau ką daryti, kad sąžinė būtų vedama Jehovos šventosios dvasios? Turime ją ugdyti.

KAIP SĄŽINĘ UGDYTI

8. a) Kaip širdis gali paveikti sąžinę ir kas turėtų būti mums visų svarbiausia? b) Kodėl sąžinės ramybė ne visada rodo, kad elgiamės teisingai? (Žiūrėk išnašą.)

8 Ką daryti, kad sąžinė padėtų apsispręsti teisingai? Regis, kai kuriems tai atrodo labai paprasta, — tereikia klausyti širdies, atsižvelgti į savo jausmus ir tada, kaip sakoma, sąžinė bus rami. Tačiau širdies troškimai — o jie gali būti labai stiprūs — sąžinę gali suklaidinti. Biblijoje rašoma: „Širdis už viską vylingesnė [„suktesnė“, Jr] ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jeremijo 17:9). Tad svarbiausia ne tai, ko trokšta širdis, o kas patinka Jehovai. *

9. Kas yra dievobaimingumas ir kaip jis ugdo sąžinę?

 9 Kad apsispręstume iš tiesų klausydami savo išugdytos sąžinės, turime bijoti Dievo, o ne vadovautis savo norais. Tokią baimę jautė ištikimas Dievui valdytojas Nehemijas. Jis turėjo teisę iš Jeruzalės gyventojų reikalauti tam tikrų mokesčių, tačiau nereikalavo. Kodėl? Bijojo, kad išnaudos Jehovos tautą ir taip užsitrauks jo nemalonę. Štai ką jis pats pasakė: „Aš iš Dievo baimės taip nedariau“ (Nehemijo 5:15). Taigi tikras dievobaimingumas, kitaip sakant, pagarbi baimė neįtikti dangiškajam Tėvui Jehovai, mums tiesiog būtinas. Jeigu Dievo bijome, prireikus ką nors nuspręsti ieškosime patarimo jo Žodyje.

10, 11. Kokiais Biblijos principais dera vadovautis sprendžiant, vartoti svaigalus ar ne, ir ką daryti, kad Dievas padėtų tai daryti?

10 Kaip pavyzdį paimkime svaigalų vartojimą. Daugeliui iš mūsų kyla klausimas: pasivaišinti pobūvyje alkoholiniais gėrimais ar geriau jų atsisakyti? Kad žinotume, kaip apsispręsti, pirma turime patyrinėti, kokie Biblijos principai susiję su šiuo klausimu. Viena vertus, saikingai vartoti alkoholinius gėrimus Biblija nedraudžia. Joje netgi dėkojama Jehovai už vyną (Psalmyno 104:14, 15). Tačiau Dievo Žodis smerkia pasigėrimus ir ūžavimus (Luko 21:34; Romiečiams 13:13, NW). Maža to, girtavimas Biblijoje paminėtas tarp tokių sunkių nuodėmių, kaip ištvirkavimas ir svetimavimas * (1 Korintiečiams 6:9, 10).

11 Mokydamasis vadovautis šiais principais, krikščionis  ugdo savo sąžinę. Taigi vartoti svaigalus pobūvyje ar ne, jis apsisprendžia apsvarstęs kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui: „Kas tai per pobūvis? Ar nėra pavojaus, kad bus, taip sakant, atleistos vadžios, ir viskas baigsis ūžavimu? O kaip aš pats? Ar nejaučiu potraukio išgerti, gal netgi neįveikiamo? Gal vartoju svaigalus norėdamas nusiraminti ar pasijausti laisviau? Ar įstengiu susivaldyti ir laikytis saiko?“ Apmąstykime Biblijos principus ir iš jų kylančius klausimus, malda kreipkimės į Jehovą pagalbos (Psalmyno 139:23, 24). Tada jis matys, kad trokštame būti jo šventosios dvasios vedami. Sykiu ugdysime savo sąžinę, kad ji padėtų mums tiksliai vadovautis Dievo nustatytais principais. Tačiau kartais reikia atsižvelgti į dar vieną svarbų dalyką.

KODĖL SVARBU ATSIŽVELGTI, KĄ SAKO KITŲ SĄŽINĖ

Sąžinė, išugdyta Biblijos mokymų, padės apsispręsti dėl svaigalų vartojimo

12, 13. Kodėl krikščionių sąžinė nevienoda ir kam tai mus skatina?

12 Nesistebėk, kad krikščionių sąžinė būna labai nevienoda. Tarkim, tam tikras paprotys vienam atrodo nepriimtinas, o kitas nemato jame nieko bloga. Kai kas mėgsta kokį vakarą išgerti taurelę bičiulių draugijoje, kitam toks kieno pomėgis kelia nerimą. Kodėl nuomonės šitaip skiriasi ir kokią įtaką tai turėtų daryti mūsų sprendimams?

13 Žmonių nuomonės nevienodos dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, labai skiriasi jų gyvenimo patirtis. Štai kai kurie puikiai prisimena, kaip sunkiai įveikė tam tikrą silpnybę, — juk „kiekvienas žino, kas slegia jo širdį“ (1 Karalių 8:38, 39, Jr). Svaigalai jiems gali  būti itin jautrus klausimas. Jeigu pasikviestum tokį žmogų į svečius ir jis, klausydamas sąžinės, atsisakytų išgerti, ar įsižeistum? Gal vis tiek įkalbinėtum jį bent truputį paragauti? Ne. Ir nesvarbu, kodėl jis atsisako. Tikriausiai jis net nenori dėl to aiškintis. Tiesiog broliška meilė turėtų skatinti tave būti supratingą.

14, 15. Į kokį dalyką pirmojo amžiaus krikščionių sąžinė reagavo nevienodai, ir ką patarė Paulius?

14 Apaštalas Paulius irgi matė, kad krikščionių sąžinė labai nevienoda. Anuomet, pirmajame amžiuje, kai kurie bodėjosi stabams paaukoto maisto, parduodamo turgavietėse (1 Korintiečiams 10:25). Pauliui sąžinė nedraudė jo valgyti, nes stabus jis laikė nieku. Jo požiūriu, maistą gauname iš Jehovos rankų ir jokia netikra dievybė negali jo pasisavinti. Tačiau apaštalas matė, jog ne visi mano taip pat. Kai kurie prieš tapdami krikščionimis uoliai garbino stabus. Dabar jie bodėjosi netgi tokių dalykų, kurie nebebuvo sietini su stabmeldyste. Ką gi daryti?

15 Paulius rašė: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. [...] Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui“ (Romiečiams 15:1, 3). Paulius mokė brolių reikmes laikyti svarbesnėmis už savąsias, — kaip darė Kristus. Jis netgi sakė geriau išvis nevalgysiąs mėsos, kad tik netaptų suklupimo akmeniu brangiai avelei, už kurią Kristus atidavė gyvybę (1 Korintiečiams 8:13; 10:23, 24, 31-33).

16. Kodėl tiems, kurių sąžinė reiklesnė, nedera teisti kitų?

16 Kita vertus, turintiems reiklesnę sąžinę nedera smerkti kitų ir reikalauti, jog sąžinės klausimais visi apsispręstų taip, kaip jie (Romiečiams 14:10). Sąžinė  turi būti mūsų pačių vidinis teisėjas, o ne kitų žmonių poelgių vertintojas. Atmink Jėzaus žodžius: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mato 7:1). Užuot kėlus nesutarimus dėl sąžinės klausimų, bendruomenės nariams dera puoselėti tarpusavio meilę ir vienybę, vienam kitą ugdyti, o ne gniuždyti (Romiečiams 14:19).

ŠVARI SĄŽINĖ — DIDELĖ VERTYBĖ

Jautrios sąžinės vedami galime džiaugtis gyvenimu ir dvasios ramybe

17. Kas pasidarė su daugelio žmonių sąžine?

17 Apaštalas Petras skatino krikščionis išsaugoti sąžinę gryną (1 Petro 3:16). Jeigu mūsų sąžinė gryna Jehovos požiūriu, ji — didelis turtas. Nemaža žmonių turi kitokią sąžinę, — Pauliaus žodžiais tariant, tarsi  „paženklintą įdagu“ (1 Timotiejui 4:2). Įdeginta įdagu oda surandėja, tampa nebejautri. Daugelio sąžinė tokia ir yra — „surandėjusi“, nejautri. Galima sakyti, ji mirė — nebeįspėja, nebepriekaištauja, nebegėdina ir nebekaltina darant ką bloga. Tačiau daugelis, regis, tik džiaugiasi atsikratę kaltės jausmo, tarsi sakytų jam: „Keliauk sau sveikas.“

18, 19. a) Kokią paslaugą mums daro kaltės bei gėdos jausmas? b) Ką galime daryti, jeigu sąžinė vis priekaištauja už praeities nuodėmes, dėl kurių jau atgailavome?

18 O juk kaip tik kaltės jausmas dažnai ir būna tas sąžinės „balsas“, kuris praneša mums, kad pasielgėme negerai. Jeigu tokio jausmo paskatintas nusidėjėlis  atgailauja, jam gali būti atleistos net sunkiausios nuodėmės. Štai karalius Dovydas labai nusikalto, bet dėl širdingos atgailos susilaukė atleidimo. Pats pasibaisėjęs tuo, ką padarė, ir nusistatęs niekada nebelaužyti Jehovos įstatymų, Dovydas patyrė, kad Jehova „geras ir atlaidus“ (Psalmyno 51; 86:5). Tačiau ką daryti, jeigu stiprus kaltės bei gėdos jausmas tebeslegia net atgailavus?

19 Sąžinė nusižengusį asmenį gali teisti ir per griežtai — net jeigu jis pasitaisė, dar ilgai gali kamuoti. Jei mūsų širdis tokia negailestinga, galbūt reikia save įtikinti, jog „Dievas didesnis už mūsų širdį“. Turime neabejoti, kad Jehova mus myli, ir priimti jo meilę bei atleidimą, lygiai kaip skatiname tą daryti kitus (1 Jono 3:19, 20). Išgryninta sąžinė suteikia dvasios ramybę ir džiaugsmą. Net ir labai nusidėję, daugelis pajaučia šį nuostabų palengvėjimą — jie atgailauja, įgyja švarią sąžinę ir gali tarnauti Jehovai (1 Korintiečiams 6:11).

20, 21. a) Kuo tau bus naudinga ši knyga? b) Kokią laisvę turi krikščionys ir kaip ja dera naudotis?

20 Ši knyga skirta padėti tau patirti šitokį džiaugsmą ir išsaugoti švarią sąžinę per likusias neramias Šėtono valdomos sistemos dienas. Aišku, joje nebuvo įmanoma aprėpti visų Biblijos įstatymų ir principų, kuriais dera vadovautis kasdieniame gyvenime. Be to, nereikia tikėtis rasti joje griežtų taisyklių, kaip spręsti sąžinės klausimus, tarsi viskas būtų tik juoda arba balta. Studijuodamas šią knygą gali mokytis taikyti Dievo Žodį gyvenime ir taip savo sąžinę ugdyti, daryti ją  jautresnę. „Kristaus įstatymas“, daug labiau negu Mozės, moko vadovautis sąžinės balsu ir principais, o ne surašytomis taisyklėmis (Galatams 6:2). Taigi Jehova suteikė krikščionims daug laisvės. Tačiau savo Žodyje taip pat įspėjo, kad niekada netaptume tokie, kurie „laisve pridengia blogį“ (1 Petro 2:16). Laikykime savo laisvę brangia galimybe išreikšti meilę Jehovai.

21 Nuo tada, kai ėmei semtis žinių apie Jehovą ir taikyti jas gyvenime, pradėjai ‘pratybomis lavinti savo pojūčius’ (Hebrajams 5:14). Svarbu tai daryti ir toliau. Vis mąstyk, kaip gali kuo geriau vadovautis Biblijos principais, melskis dėl to Jehovai. Taip ugdydamas savo sąžinę, kasdien galėsi įsitikinti, kokia ji vertinga. Kaip kompasas padeda orientuotis keliautojui, taip ji padės kaskart apsispręsti teisingai — kaip patinka dangiškajam Tėvui. Taip tikrai išsilaikysi Dievo meilėje.

^ pstr. 5 Hebrajiškosiose Biblijos knygose originalo kalba nėra žodžio, tiesiogiai reiškiančio „sąžinė“, tačiau daugelyje eilučių, įskaitant šitą, apie ją aiškiai kalbama. Paprastai žodžiu „širdis“ apibūdinamas vidinis žmogus, o šioje eilutėje ir kitais panašiais atvejais „širdis“ tikriausiai reiškia vieną vidinę žmogaus ypatybę — sąžinę. Graikiškojoje Biblijos dalyje žodis, verčiamas „sąžinė“, pavartotas maždaug 30 kartų.

^ pstr. 8 Net jei sąžinė rami, tai nebūtinai reiškia, kad elgiamės teisingai. Štai Paulius rašė: „Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu nuteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Korintiečiams 4:4). Net kai kurie krikščionių priešininkai — kaip anksčiau ir pats Paulius — ramia sąžine persekioja Dievo tarnus, manydami, kad Dievas tam pritaria. Neužtenka, kad sąžinė būtų rami. Dar ji turi būti švari Dievo požiūriu (Apaštalų darbų 23:1; 2 Timotiejui 1:3).

^ pstr. 10 Verta dėmesio daugelio gydytojų nuomonė, kad tiems, kurie turi priklausomybę nuo alkoholio, svaigalų išvis negalima. Jiems „saikas“ reiškia nė neragauti.