Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Artinkimės prie Jehovos

 13 SKYRIUS

„Jehovos įstatymas tobulas“

„Jehovos įstatymas tobulas“

1, 2. Kodėl mažai kas gerbia įstatymus ir kokį požiūrį galime įgyti į Dievo įstatymą?

„BYLINĖJIMASIS yra praraja.“ Taip teigiama vienoje 1712 metais išleistoje knygoje. Jos autorius viešai pasmerkė teisinę sistemą, kurioje bylos kartais vilkinamos metų metus, kol teisybės ieškantys žmonės visiškai nuskursta. Dėl teisinės ir teisminės sistemos painumo, dažnai joje pasitaikančio nesąžiningumo, šališkumo ir prieštaringumo įvairiose šalyse įstatymai paminami.

2 Tačiau palyginimui atkreipk dėmesį į žodžius, užrašytus kone prieš 2700 metų: „Kaip aš myliu Tavo įstatymą.“ (Psalmyno 119:97, Brb) Kodėl psalmininkas taip mylėjo Įstatymą? Todėl, kad jį buvo davusi ne kokia nors žmonių vyriausybė, o Jehova Dievas. Tyrinėdami Jehovos įstatymus ir mes įgysime tokį požiūrį kaip psalmininkas bei sužinosime, kaip mąsto didžiausiasis visatos Teisėjas.

Aukščiausiasis Įstatymų Davėjas

3, 4. Kaip Jehova tapo Įstatymų Davėju?

3 „Tėra vienintelis įstatymo leidėjas ir teisėjas“, — rašoma Biblijoje. (Jokūbo 4:12) Išties vienintelis tikrasis Įstatymų Davėjas yra Jehova. Jo duoti „dangaus skliauto įstatai“ reguliuoja net dangaus kūnų judėjimą. (Jobo 38:33, KP) Dievo įstatymui pavaldūs ir miriadai šventų angelų, nes jie suskirstyti pagal rangus ir klusniai tarnauja Jehovai. (Psalmyno 104:4, Vl; Hebrajams 1:7, 14, Brb)

 4 Be to, Jehova davė įstatymus ir žmonėms. Visi turime sąžinę, atspindinčią Jehovos teisingumą. Sąžinė — įgimtas įstatymas — gali padėti atskirti gėrį nuo blogio. (Romiečiams 2:14) Mūsų pirmųjų tėvų sąžinė buvo tobula, tad jiems pakako tik kelių įsakymų. (Pradžios 2:15-17) Tačiau netobulam žmogui reikia daugiau nurodymų, kaip vykdyti Dievo valią. Senovės patriarchai, pavyzdžiui, Nojus, Abraomas ir Jokūbas, iš Dievo Jehovos gavo nurodymus ir perdavė juos šeimynykščiams. (Pradžios 6:22; 9:3-6; 18:19; 26:4, 5) Per Mozę davęs Įstatymą Izraelio tautai, Jehova tapo neprilygstamu Įstatymų Davėju. Tas Įstatymas leidžia mums perprasti Jehovos teisingumo normas.

Mozės įstatymo ypatumai

5. Ar Mozės įstatymas buvo pernelyg sudėtingas ir painus taisyklių rinkinys? Pagrįsk atsakymą.

5 Daugelio nuomone, Mozės įstatymas yra painus ir sudėtingas taisyklių rinkinys. Taip tikrai nėra. Tiesa, jį sudaro per 600 įsakymų, bet palygink: XX amžiaus pabaigoje federaliniai JAV įstatymai užėmė daugiau kaip 150 000 puslapių. Kas porą metų išleidžiama dar 600 naujų įstatymų! Tad kiekybe žmonių įstatymai smarkiai pralenkia Mozės užrašytuosius. Be to, pastarieji apėmė net tas sritis, kurių mūsų laikų įstatymai net neliečia. Apžvelkime, kokias.

6, 7. a) Kuo Mozės įstatymas skyrėsi nuo žmonių įstatymų ir koks Įstatymo įsakymas yra didžiausias? b) Kaip izraelitai galėjo įrodyti pripažįstą Jehovos visavaldystę?

6 Įstatymas išaukštino visatos valdovą Jehovą. Tuo Mozės įstatymas nelygintinas su jokiu kitu. Didžiausias iš visų Įstatymo įsakymų buvo šis: „Klausykis, Izraeli! Viešpats [„Jehova“, NW] yra mūsų Dievas, vien  tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ Kaip Dievo tauta galėjo parodyti jam meilę? Tarnaudama ir paklusdama jam kaip visatos Valdovui. (Pakartoto Įstatymo 6:4, 5; 11:13)

7 Kiekvienas izraelitas įrodė pripažįstąs Jehovos visavaldystę paklusdamas vadovauti paskirtiems žmonėms. Tėvai, vadai, teisėjai, kunigai bei karaliai — visi jie buvo Dievo valdžios atstovai. Jehovos požiūriu, bet koks maištas prieš juos buvo maištas prieš jį patį. Kita vertus, įgalioti vadovai užsitraukdavo Jehovos rūstybę, jei su jo tauta elgdavosi neteisingai ar išdidžiai. (Išėjimo 20:12; 22:28, Brb; Pakartoto Įstatymo 1:16, 17; 17:8-20; 19:16, 17) Paklusti visavaldžiam Dievui privalėjo tiek vieni, tiek kiti.

8. Kaip Įstatymas saugojo Jehovos tautos šventumą?

8 Įstatymas saugojo Dievo tautos šventumą. Mozės įstatyme žodžiai „šventas“ ir „šventumas“ minimi daugiau kaip 280 kartų. Taip pat jame išvardyta apie 70 dalykų, galinčių formaliai suteršti žmogų, — tad Dievo tauta gebėjo skirti, kas švaru ir nešvaru, kas tyra ir netyra. Įstatyme kalbama apie higieną, mitybą ir net apie išmatų šalinimą. Tie nurodymai padėjo palaikyti gerą sveikatą. * Bet jie turėjo ir dar kilnesnę paskirtį: išlaikyti Jehovos malonę ir apsaugoti tautą nuo blogos sugedusių aplinkinių tautų įtakos. Apsvarstykime vieną pavyzdį.

9, 10. Kas Įstatyme rašoma apie lytinius santykius bei gimdymą ir kuo tie nurodymai buvo naudingi?

 9 Įstatymo sandoros įstatai teigė, jog lytiniai santykiai bei gimdymas kuriam laikui suteršia net ir sutuoktinius. (Kunigų 12:2-4; 15:16-18) Ne, tai nesumenkino šių tyrų Dievo dovanų. (Pradžios 1:28; 2:18-25) Veikiau tokie įstatai išaukštino Jehovos šventumą ir padėjo jo garbintojams išlikti tyriems. Verta paminėti, kad aplinkinės tautos lytinius santykius ir vaisingumą siedavo su Dievo garbinimu. Kanaaniečių religijoje klestėjo vyrų ir moterų prostitucija. Tai buvo bjauriausias amoralumas, kokį tik galima įsivaizduoti, ir jis plito. O Įstatymas lytinį gyvenimą nuo Jehovos garbinimo visiškai atskyrė. * Be to, tokie įstatai buvo naudingi ir dar kai kuo.

10 Jie mokė svarbios tiesos. * Kaip Adomo nuodėmė persidavė iš kartos į kartą? Ar ne per lytinius santykius ir gimdymą? (Romiečiams 5:12) Taip, Dievo įstatymas priminė jo tautai: visi yra gimę nuodėmėje. (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]) Todėl, kad galėtume artintis prie šventojo Dievo, mums būtinas atleidimas ir išpirka.

11, 12. a) Kokį svarbų teisingumo principą nustatė Įstatymas? b) Kokie Įstatymo nurodymai neleido iškraipyti teisingumo?

11 Įstatymas pabrėžė tobulą Jehovos teisingumą. Mozės įstatymas reikalavo teisminiuose reikaluose laikytis lygiavertiškumo principo. Įstatymas teigė: „Gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja  už koją!“ (Pakartoto Įstatymo 19:21) Bausmė turėjo atitikti nusikaltimą. Šis Dievo teisingumo principas buvo pabrėžtas visame Įstatyme. Kaip pamatysime 14 skyriuje, ir šiandien tas principas padeda mums suvokti išperkamosios Jėzaus Kristaus aukos reikšmę. (1 Timotiejui 2:5, 6, NW)

12 Įstatyme taip pat buvo taisyklių, neleidžiančių iškraipyti teisingumo. Pavyzdžiui, norint įrodyti asmens kaltę reikėdavo bent dviejų liudininkų. Už melagingą liudijimą laukė griežta bausmė. (Pakartoto Įstatymo 19:15, 18, 19) Kyšininkauti irgi buvo griežtai draudžiama. (Išėjimo 23:8; Pakartoto Įstatymo 27:25) Net verslo reikaluose Dievo tauta turėjo laikytis kilnių Jehovos teisingumo normų. (Kunigų 19:35, 36; Pakartoto Įstatymo 23:20, 21 [23:19, 20, Brb]) Toks teisingas ir nešališkas įstatymų rinkinys buvo tikra palaima Izraeliui.

Gailestingumą ir nešališkumą pabrėžiantis Įstatymas

13, 14. Kaip Įstatymas garantavo teisingumą vagystės atveju?

13 Ar Mozės įstatymas buvo griežtų, negailestingų taisyklių rinkinys? Visai ne! Įkvėptas karalius Dovydas rašė: „Jehovos įstatymas tobulas.“ (Psalmyno 19:7, NW) Jis puikiai žinojo, kad Įstatymas mokė gailestingumo ir nešališkumo. Kaip?

14 Mūsų laikais kai kur įstatymai palankesni veikiau nusikaltėliams nei nukentėjusiesiems. Pavyzdžiui, vagys pasodinami į kalėjimą, o nuo jų nukentėję žmonės kartais taip ir neatgauna savo turto ir dar turi mokėti mokesčius kaliniams išlaikyti. Senovės Izraelyje tokių kalėjimų nebuvo, o bausmės buvo tiksliai apibrėžtos. (Pakartoto Įstatymo 25:1-3) Vagis turėjo ne tik atlyginti  padarytą žalą, bet dar ir primokėti. Kiek? Įvairiai. Teisėjai, matyt, atsižvelgdavo į daug ką, pavyzdžiui, ar nusikaltėlis atgailauja. Tai padeda suprasti, kodėl Kunigų 5:20-26 (6:1-7, Brb) nurodytas iš vagies reikalaujamas atlyginimas yra daug mažesnis negu nustatytasis Išėjimo 22:7.

15. Kaip Įstatymas laidavo gailestingumą ir teisingumą asmeniui, netyčia nužudžiusiam žmogų?

15 Įstatyme pripažįstama, jog nusikaltimas gali būti ir netyčinis. Pavyzdžiui, netyčia ką nors nužudęs žmogus neturėjo sumokėti gyvybe už gyvybę, jeigu pasinaudodavo teise bėgti į vieną iš Izraelio prieglaudos miestų. Įgaliotiems teisėjams ištyrus nelaimėlio bylą, šis turėdavo gyventi tame mieste iki vyriausiojo kunigo mirties. Paskui jis galėdavo įsikurti, kur nori. Taigi Dievo gailestingumas jį apsaugodavo. Tuo pat metu Įstatymas pabrėžė, kokia brangi yra žmogaus gyvybė. (Skaičių 15:30, 31; 35:12-25)

16. Kaip Įstatymas gynė asmens teises?

16 Įstatymas saugojo asmens teises. Pažiūrėkime, kaip jis gynė skolininkus. Įstatymas draudė skolintojui įžengti į skolininko namus ir pačiam pasiimti užstatą. Jis turėdavo laukti lauke, kol skolininkas jį atneš. Taip buvo užtikrinta žmogaus namų neliečiamybė. Jeigu skolintojas užstatu iš skolininko paimdavo viršutinį drabužį, turėdavo grąžinti jį savininkui iki saulės laidos, nes šis tikriausiai juo užsiklodavo. (Pakartoto Įstatymo 24:10-14)

17, 18. Kuo izraelitų kovos skyrėsi nuo kitų tautų karų ir kodėl?

17 Įstatyme randame nurodymų net ir dėl karo. Dievo tauta kariavo, bet ne valdžios ar žemių troškimo vedama, o kaip Dievo paskirta atstovė ‘Viešpaties karuose’. (Skaičių 21:14) Dažnai izraelitai iš pradžių turėdavo  pasiūlyti priešui pasiduoti. Jei miestas atsisakydavo, izraelitai jį apguldavo, tačiau pagal Dievo nurodymus. Šie kariai — skirtingai nei daugelis kitų, negalėjo prievartauti moterų ar be atodairos žudyti. Jie netgi privalėjo saugoti aplinką, nekirsti priešų krašte vaismedžių. * Kitos armijos darė ką norėjo. (Pakartoto Įstatymo 20:10-15, 19, 20; 21:10-13)

18 Tikriausiai pasipiktini išgirdęs, jog kai kuriuose kraštuose kariauti mokomi net vaikai? Senovės Izraelyje 20 metų neturintys vaikinai karinei tarnybai netiko. (Skaičių 1:2, 3) Nuo šios prievolės atleisdavo net suaugusį vyrą, jei šis labai bijodavo. Jaunavedys irgi galėdavo metus likti namuose, kad prieš stodamas į tokią pavojingą tarnybą susilauktų įpėdinio. Taip, Įstatymas leido jaunavedžiui pasilikti ‘džiuginti’ savo žmoną. (Pakartoto Įstatymo 20:5, 6, 8; 24:5)

19. Kaip Įstatymas saugojo moteris, vaikus, šeimas, našles ir našlaičius?

19 Be to, Įstatymas saugojo moteris, vaikus ir šeimas, garantavo jiems aprūpinimą. Jis įpareigojo tėvus nuolat skirti vaikams dėmesio ir mokyti juos dvasinių dalykų. (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7) Įstatymas draudė bet kokią kraujomaišą — už tai grėsė mirties bausmė. (Kunigų 18 skyrius) Santuokinė neištikimybė, šiandien ardanti ir griaunanti daugelį šeimų, irgi buvo draudžiama. Įstatymas rūpinosi našlių ir našlaičių gerove bei griežčiausiai baudė jų skriaudėjus. (Išėjimo 20:14; 22:21-23 [22:22-24, Brb])

20, 21. a) Kodėl Mozės įstatymas izraelitams leido daugpatystę? b) Kodėl skyrybų nuostatai Įstatyme skyrėsi nuo normos, kurią vėliau nurodė Jėzus?

 20 Tačiau kai kam gali kilti klausimas, kodėl Įstatymas leido daugpatystę? (Pakartoto Įstatymo 21:15-17) Kad tai suprastume, turime žinoti, koks tai buvo laikmetis. Kas Mozės įstatymą vertina dabartinių laikų ir kultūros požiūriu, jį supranta klaidingai. (Patarlių 18:13) Edene Jehova nustatė visai kitokią normą — santuokos ryšiu susiejo vieną vyrą ir vieną moterį. (Pradžios 2:18, 20-24) Tačiau tuo metu, kai Jehova davė Įstatymą Izraeliui, daugpatystė jau buvo giliai įsišaknijusi. Jehova gerai žinojo, kad jo „kietasprandė“ tauta dažnai sulaužys net svarbiausius įsakymus, pavyzdžiui, draudžiančius stabmeldystę. (Išėjimo 32:9) Todėl jis elgėsi išmintingai ir nemėgino tuo laiku pakeisti visų santuokos papročių. Turėkime omenyje, kad daugpatystei pradžią davė ne Jehova. Mozės įstatymu jis tik reguliavo šį paprotį ir neleido juo piktnaudžiauti.

21 Tai padeda suprasti ir kitą dalyką — kodėl Mozės įstatymas leido vyrui išsiskirti su žmona dėl gana daug priežasčių. (Pakartoto Įstatymo 24:1-4) Pasak Jėzaus, Dievas nusileido žydams ‘dėl jų širdies kietumo’. Vis dėlto tokios nuolaidos buvo laikinos. Savo sekėjams Jėzus liepė laikytis Jehovos nustatytos pradinės normos. (Mato 19:8)

Meilę ugdantis Įstatymas

22. Ką ir kaip mylėti skatino Mozės įstatymas?

22 Ar esi girdėjęs, kad kokia nors šiuolaikinė teisinė sistema skatintų mylėti? Mozės įstatymas meilę išaukštino. Vien Pakartoto Įstatymo knygoje įvairios žodžio „meilė“ formos pavartotos daugiau kaip 20 kartų. „Mylėsi  savo artimą kaip save patį“ — tai antras didžiausias įsakymas. (Kunigų 19:18; Mato 22:37-40) Dievo tautos žmonės turėjo mylėti ne tik vienas kitą, bet ir tarp jų gyvenančius svetimtaučius, nepamiršdami, jog ir patys kažkada buvo ateiviai svetimoje šalyje. Be to, izraelitai turėjo mylėti vargšus ir bėdų ištiktuosius, nesipelnyti iš jų nelaimių ir netgi juos sušelpti. Net su nešuliniais gyvuliais reikėjo elgtis švelniai ir supratingai. (Išėjimo 23:6; Kunigų 19:14, 33, 34; Pakartoto Įstatymo 22:4, 10; 24:17, 18)

23. Ką daryti buvo paskatintas 119 psalmės kūrėjas ir ko galime imtis mes?

23 Kokia kita tauta turėjo tokį teisyną? Susižavėjęs psalmininkas rašė: „Kaip aš myliu Tavo įstatymą!“ Ir jo meilė nebuvo vien žodžiai. Ji skatino jį paklusti Įstatymui ir jo laikytis. Psalmininkas tęsė: „Mąstau apie jį visą dieną.“ (Psalmyno 119:11, 97; Brb) Be abejo, kuo daugiau jis tyrinėjo Jehovos įstatymus, tuo labiau juos vertino. Drauge stiprėjo ir meilė Įstatymų Davėjui, Jehovai Dievui. Ir tu taip daryk — nuolat studijuok Dievo įstatymą ir artinkis prie Jehovos, Didžiojo Įstatymų Davėjo bei teisingumo Dievo.

^ pstr. 8 Pavyzdžiui, Įstatymo reikalavimai užkasti žmogaus išmatas, izoliuoti ligonius ir nusiprausti prisilietus prie lavono ar maitos daugeliu šimtmečių pralenkė tuometinę epochą, nes žmonės tų dalykų svarbą suvokė daug vėliau. (Kunigų 13:4-8; Skaičių 19:11-13, 17-19; Pakartoto Įstatymo 23:14, 15 [23:13, 14, Brb])

^ pstr. 9 Kanaano šventyklose būdavo įrengti kambariai lytinėms apeigoms, o Mozės įstatymas susitepusiems žmonėms draudė net įeiti į šventyklą. Kadangi lytiniai santykiai kuriam laikui suteršdavo žmones, Jehovos namuose niekas negalėjo santykiauti neva Dievo garbei.

^ pstr. 10 Svarbiausia įstatymo paskirtis — mokyti. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica nurodoma, kad hebrajiškas žodis torá, verčiamas „įstatymas“, reiškia „mokymas“.

^ pstr. 17 Įstatyme rašoma: „Medis — ne žmogus, kad prieš jį kariautum.“ (Pakartoto Įstatymo 20:19, Brb) Pirmojo amžiaus žydų mokslininkas Filonas pacitavo šį įsakymą aiškindamas, jog Dievui „nepatinka, kai į žmogų nukreiptas pyktis išliejamas ant niekuo dėtų dalykų“.