Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Artinkimės prie Jehovos

 25 SKYRIUS

„Nuoširdi mūsų Dievo atjauta“

„Nuoširdi mūsų Dievo atjauta“

1, 2. a) Ką daro motina pravirkus kūdikiui? b) Koks jausmas pranoksta net motinos švelnumą?

VIDURNAKTĮ pravirksta vaikas. Mama iškart pabunda. Gimus kūdikiui ji jau nebemiega taip kietai, kaip anksčiau. Ji išmoko iš verksmo nustatyti, ko mažylis nori: valgyti, būti paimtas ant rankų ar ko kito. Ir nesvarbu, dėl ko jis verkia — mama visuomet atsiliepia. Ji negali nepaisyti vaiko poreikių.

2 Motinos meilė — nepaprastai švelnus jausmas. Tačiau esama dar nuoširdesnio jausmo — tai mūsų Dievo Jehovos atjauta. Mąstydami apie šią puikią Dievo savybę galėsime labiau su juo suartėti. Tad panagrinėkime, kas atjauta yra ir kaip Dievas ją rodo.

Kas yra atjauta?

3. Ką reiškia hebrajiškas veiksmažodis, dažnai verčiamas „pasigailėti“, „būti gailestingam“?

3 Biblijoje atjauta glaudžiai siejama su gailestingumu. Nuoširdžiai atjautai nusakyti hebrajų ir graikų kalbose vartota nemažai žodžių. Vienas jų yra hebrajiškas veiksmažodis rachám, dažnai verčiamas „pasigailėti“, „būti gailestingam“. Viename žinyne aiškinama, kad šis veiksmažodis „išreiškia gilią ir nuoširdžią atjautą, kylančią matant silpnumą ar kančias tų, kurie mums brangūs arba kuriems reikalinga mūsų pagalba“. Šis hebrajiškas žodis, Jehovos  pavartotas apibūdinant save, yra giminingas žodžiui „įsčios“ ir gali reikšti „motinos atjautą“. * (Išėjimo 33:19; Jeremijo 33:26)

„Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį?“

4, 5. Kaip Biblijoje Jehovos atjauta savo tautai palyginama su motinos jausmais kūdikiui?

4 Jehovos atjauta Biblijoje palyginama su motinos jausmais kūdikiui. Izaijo 49:15 rašoma: „Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, neatjausti [žodžio rachám forma] savo įsčių sūnaus? Ji gal ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.“ (The Amplified Bible) Šis jaudinantis palyginimas rodo, kaip švelniai Jehova atjaučia savo tautą. Pasigilinkime į šiuos žodžius.

5 Sunku patikėti, kad mama užmirštų pamaitinti savo kūdikį ir juo pasirūpinti. Juk mažylis yra bejėgis, dieną naktį jam reikia motinos dėmesio ir meilės. Deja, būna ir abejingų motinų, ypač šiais „sunkiais laikais“, kai šeimose taip trūksta šilumos. (2 Timotiejui 3:1, 3) „Tačiau Aš neužmiršiu tavęs“, — pareiškia Jehova. Jehovai niekada nepristinga nuoširdžios atjautos savo tarnams. Ji daug didesnė net už švelniausius motinos jausmus kūdikiui. Tad nenuostabu, kad vienas biblistas apie Izaijo 49:15 pasakė: „Senajame Testamente tai yra vieni gražiausių, gal net patys gražiausi žodžiai, nusakantys Dievo meilę.”

6. Ką daugelis žmonių mano apie atjautą, bet ką laiduoja Jehova?

6 Ar atjauta rodo asmens silpnumą? Taip mano daug  kas. Pavyzdžiui, Jėzaus amžininkas garsus romėnų mąstytojas bei filosofas Seneka mokė, kad „gailestingumas yra... žmonių yda“. Jis palaikė stoicizmo filosofiją, propaguojančią šaltakraujišką ramybę. Pasak Senekos, išmintingas asmuo gali padėti prislėgtiems žmonėms, tačiau neturi pasiduoti gailesčiui, nes šis sudrumstų jo ramybę. Aišku, jei žmogui rūpi tik jo paties interesai, jis negali būti atjautus. Tačiau Jehova ne toks! Savo Žodyje jis tvirtina esąs „kupinas užuojautos ir gailestingumo“. (Jokūbo 5:11) Kaip matysime, atjauta yra stiprios, veiklios, o ne silpnos asmenybės bruožas. Patyrinėkime, kaip mūsų mylintis Tėvas Jehova rodo šią savybę.

Kaip Jehova atjautė savo tautą

7, 8. Kokius vargus izraelitai kentėjo senovės Egipte ir kaip Jehova atsižvelgė į jų kančias?

7 Koks Jehova atjautus, aiškiai parodė jo elgesys su Izraelio tauta. XVI amžiaus p. m. e. pabaigoje milijonai izraelitų vergavo egiptiečiams ir buvo žiauriai jų engiami. Egiptiečiai jiems „kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų“. (Išėjimo 1:11, 14) Nevilties apimti izraelitai maldavo Jehovą pagalbos. Kaip jis reagavo?

8 Jehovos širdis suvirpėjo. Jis pasakė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia.“ (Išėjimo 3:7) Jehova negalėjo ramiai  žiūrėti į savo žmonių kančias ir klausytis jų aimanų. Jau 24 šios knygos skyriuje sužinojome, kad Jehova yra atjautus Dievas, gebąs suprasti kito skausmą. Bet Jehova ne tik atjautė savo tautą, — jis ir padėjo jai. Izaijo 63:9 rašoma: „Iš meilės ir pagailos atpirko juos.“ ‘Galinga ranka’ Jehova išgelbėjo izraelitus nuo egiptiečių. (Pakartoto Įstatymo 4:34) Paskui stebuklingai tiekė jiems maisto ir galiausiai davė nuosavybėn derlingą kraštą.

9, 10. a) Kodėl Jehova ne kartą gelbėjo izraelitus Pažadėtojoje žemėje? b) Iš kieno rankų Jehova išvadavo izraelitus Iftacho dienomis ir kas paskatino jį tai padaryti?

9 Bet Jehovos atjauta tuo nesibaigė. Apsigyvenę Pažadėtojoje žemėje, izraelitai vis nuklysdavo nuo ištikimybės kelio ir užsitraukdavo nelaimę. Atsitokėję jie šaukdavosi Jehovos ir jis nuolat gelbėdavo. Kodėl? „Nes gailėjosi savo žmonių.“ (2 Metraščių 36:15; Teisėjų 2:11-16)

10 Nusikelkime, pavyzdžiui, į Iftacho dienas. Tuo laiku izraelitai pasidavė stabmeldystei, todėl Jehova pasmerkė juos 18 metų kęsti amonitų agresiją. Po kiek laiko tauta pradėjo atgailauti. Biblijoje rašoma: „Jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo Viešpačiui. Tad jis ėmė nekantrauti dėl Izraelio nelaimės.“ * (Teisėjų 10:6-15; 10:16, Jr) Kai tauta parodė nuoširdžią atgailą, Jehovai pasidarė pernelyg sunku žiūrėti į jų kančias ir jis pavedė Iftachui  išvaduoti izraelitus iš priešų rankų. (Teisėjų 11:30-33)

11. Ką suprantame apie atjautą apmąstydami Jehovos elgesį su izraelitais?

11 Ką Jehovos elgesys su Izraeliu pasako apie atjautą? Pirmiausia matome, jog tai nėra tik užuojauta kenčiantiesiems. Prisimink, motinos jausmai skatina ją pasirūpinti verkiančiu kūdikiu. Panašiai ir Jehova atsiliepia į žmonių dejones. Nuoširdi atjauta verčia jį imtis veiksmų palengvinti žmonių kančias. Be to, Jehovos elgesys su izraelitais moko, kad atjauta jokiu būdu nerodo silpnumo. Juk jos vedamas Dievas ryžtingai gelbėjo savo tautą. Bet ar Jehova atjaučia savo tarnus tik kaip visumą?

Jehova atjaučia kiekvieną

12. Kokie Įstatymo reikalavimai rodo, kad Jehova atjaučia kiekvieną žmogų?

12 Kad Dievas atjaučia kiekvieną asmenį, matome iš Izraelio tautai duoto Įstatymo. Pažiūrėkime, kaip Jis rūpinosi vargšais. Jehova žinojo, kad dėl nenumatytų aplinkybių kai kurie iš izraelitų tarpo gali nuskursti. Kaip turėjo būti elgiamasi su varguoliais? Jehova griežtai įsakė: „Nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui. Tad duok jam dosniai ir neapgailestauk širdimi, tai darydamas, nes Viešpats, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus.“ (Pakartoto Įstatymo 15:7, 10) Be to, Dievas liepė izraelitams per pjūtį palikti šiek tiek derliaus lauko pakraščiuose ir nerinkti nukritusių varpų. Tie likučiai turėjo būti skirti vargšams. (Kunigų 23:22; Rūtos 2:2-7)  Kada tauta laikėsi šių įstatymų ir rūpinosi varguoliais, elgetaujančių nebuvo. Argi tai nerodo, koks Jehova atjautus?

13, 14. a) Kaip Dovydas laiduoja, kad Jehova labai rūpinasi kiekvienu iš mūsų? b) Kaip galime pailiustruoti, kad Jehova arti tų, kurių „širdys sudužusios“ ir „dvasia nusižeminusi“?

13 Ir šiandien Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Galime neabejoti, kad jis mato, kokius vargus patiriame. Psalmininkas Dovydas rašė: „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą. Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.“ (Psalmyno 34:15, 18, Brb) Vienas biblistas apie šiuos žodžius pasakė: „Jų širdys sudužusios ir dvasia nusižeminusi — dėl nuodėmės jie praradę savigarbą, jie nuvertina save ir nebepasitiki savo jėgomis.“ Tokiems žmonėms atrodo, kad Jehova yra toli ir nesirūpina tokiais menkais padarais kaip jie. Kaip jie klysta! Dovydas patikina, kad Jehova nepalieka tų, kurie „save nuvertina“. Gailestingasis Dievas žino, jog tokiomis sunkiomis akimirkomis mums jo reikia dar labiau, ir jis mūsų nepalieka.

14 Štai pavyzdys. Jungtinėse Valstijose vienai motinai teko skubiai vežti į ligoninę savo dvejų metukų sūnų, kurį ištiko krupo priepuolis. Apžiūrėję berniuką gydytojai pasakė, kad vaikas turės pasilikti ligoninėje per naktį. Kur visą tą laiką buvo motina? Prie sūnaus patalo! Jos mažylis sunkiai sirgo, tad ji tiesiog privalėjo būti šalia. Žinoma, iš savo mylinčio dangiškojo Tėvo galime tikėtis dar daugiau!  Juk esame sukurti pagal jo paveikslą. (Pradžios 1:26) Jaudinantys Psalmyno 34:18 žodžiai patikina, kad Jehova, mylintis Tėvas, yra arti tų, kurių „širdys sudužusios“ ir „dvasia nusižeminusi“, atjaučia juos ir yra pasirengęs padėti.

15. Kaip Jehova padeda kiekvienam iš mūsų?

15 Kaip Jehova padeda mums? Nors Dievas nepažadėjo dabar pašalinti visas mūsų kančių priežastis, vis dėlto jis pasirūpina tais, kurie meldžia pagalbos. Jo Žodyje, Biblijoje, užrašyta naudingų patarimų, kurie gali padėti įveikti sunkumus. Susirinkimams Jehova davė dvasiškai brandžius prižiūrėtojus, kurie kaip ir jis stengiasi rodyti atjautą ir padėti bendratikiams. (Jokūbo 5:14, 15) Be to, „maldos klausytojas“ duoda „Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Psalmyno 65:2, Jr; Luko 11:13) O ši gali suteikti „nepaprastos jėgos“ ištverti, kol Dievo Karalystė pašalins visas bėdas. (2 Korintiečiams 4:7, NW) Negi nesame dėkingi Jehovai už šias dovanas? Nepamirškime, kad jos byloja apie nuoširdžią Jehovos atjautą.

16. Kaip Jehova parodė didžiausią atjautą ir kaip tai liečia mus asmeniškai?

16 Didžiausią atjautą Jehova parodė atiduodamas brangiausia, ką turėjo, mums išpirkti. Tai buvo didžiulė Jehovos auka, atvėrusi žmonijai išgelbėjimo kelią. Prisimink, išpirka buvo sumokėta už kiekvieną iš mūsų. Ne veltui Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas pranašavo, kad ši dovana išaukština „nuoširdžią mūsų Dievo atjautą“. (Luko 1:78, NW)

 Kada Jehova nerodo atjautos

17—19. a) Kaip Biblija parodo, kad Dievo atjauta turi ribas? b) Kodėl Jehova liovėsi gailėjęsis izraelitų?

17 Ar Jehovos atjauta beribė? Ne. Biblijoje sakoma, kad Jehova nėra gailestingas tiems, kurie tyčia nepaiso jo teisingų normų. (Hebrajams 10:28) Kad suprastume, kodėl jis taip elgiasi, vėl prisiminkime senovės izraelitus.

18 Nors Jehova nuolat gelbėdavo juos iš priešų rankų, galiausiai jo kantrybė trūko. Užsispyrę izraelitai pasinėrė į stabmeldystę ir bjauriais stabais suteršė net Jehovos šventyklą! (Ezechielio 5:11; 8:17, 18) Be to, „jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities“. (2 Metraščių 36:16) Izraelitai taip smarkiai nusidėjo, kad jau nebebuvo galima atleisti, — jie užsitraukė teisėtą Jehovos pyktį. Kokios buvo pasekmės?

19 Jehova nebeužjautė savo tautos. Jis pareiškė: „Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas — niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau.“ (Jeremijo 13:14) Tad Jeruzalė ir jos šventykla buvo sunaikintos, o izraelitai išvesti nelaisvėn į Babiloną. Kaip baisu, kada nuodėmingi žmonės pasidaro tokie maištingi, kad net Dievo gailestingumas išsenka! (Raudų 2:21)

20, 21. a) Kas atsitiks, kai Dievo gailestingumo laikas baigsis? b) Apie kokią Jehovos malonę kalbėsime kitame skyriuje?

20 O kaip yra šiandien? Jehova nepasikeitė. Atjautos skatinamas jis pavedė liudytojams skelbti „gerąją naujieną“  visoje žemėje. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Kai doros širdies žmonės atsiliepia, Jehova padeda jiems suvokti Karalystės žinią. (Apaštalų darbų 16:14) Bet šis darbas netruks amžinai. Vargu ar Jehova pasirodytų esąs atjautus, jei leistų šiam sugedusiam pasauliui su visomis jo blogybėmis gyvuoti be galo. Kai Jehovos gailestingumo laikas baigsis, jis įvykdys teismą šiai santvarkai. Tačiau net ir tuomet jis veiks atjautos skatinamas — savo „šventojo vardo“ ir atsidavusių tarnų labui. (Ezechielio 36:20-23) Jehova nušluos nuo žemės paviršiaus visą blogį ir įkurs teisingą naują pasaulį. Nedoriems žmonėms jis skelbia nuosprendį: „Mano akis nepagailės, ir aš užuojautos neparodysiu, bet suversiu jų darbus jiems ant galvų.“ (Ezechielio 9:10)

21 Bet kol tas laikas neatėjo, Jehova užjaučia žmones — net ir tuos, kuriems gresia sunaikinimas. Nuoširdžiai atgailaujantys nusidėjėliai gali gauti pačią didžiausią Jehovos malonę — atleidimą. Kitame skyriuje pamatysime, kokia išraiškia kalba Biblija padeda mums suvokti tobulą Jehovos atlaidumą.

^ pstr. 3 Įdomu, kad Psalmyno 103:13 pavartotas rachám reiškia tėvo gailestį, arba atjautą, savo vaikams.

^ pstr. 10 „Ėmė nekantrauti“ pažodžiui reiškia „jo kantrybė išseko“. The New English Bible tai verčiama: „Jis nebegalėjo žiūrėti į Izraelio vargus.“ Tanakh—A New Translation of the Holy Scriptures ši eilutė skamba taip: „Jis negalėjo pakęsti Izraelio bėdų.“