Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Artinkimės prie Jehovos

 21 SKYRIUS

Jėzus rodo „išmintį iš Dievo“

Jėzus rodo „išmintį iš Dievo“

1—3. Kaip buvę Jėzaus kaimynai atsiliepė apie jo mokymus ir ko jie nesuvokė?

ŽMONĖS klausėsi lyg žado netekę. Prieš juos sinagogoje stovėjo jaunas vyras, vardu Jėzus, ir mokė. Susirinkusieji gerai jį pažinojo: Jėzus jų mieste užaugo ir ilgą laiką dirbo dailide. Vieni galbūt gyveno namuose, kuriuos jis buvo padėjęs pastatyti, kiti tikriausiai arė žemę jo padarytu arklu ar kinkė gyvulius į jo padirbtą jungą. * Tačiau kaip jie atsiliepė apie buvusio dailidės mokymus?

2 Dauguma klausytojų stebėjosi: „Iš kur šitam tokia išmintis?“ Ir pridurdavo: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mato 13:54-58; Morkaus 6:1-3) Taip, buvę Jėzaus kaimynai svarstė: ‘Šis dailidė toks pat kaip ir mes.’ Nors jie ir pripažino Jėzaus žodžių išmintį, vis dėlto jį atmetė. O, kad jie būtų žinoję, jog Jėzus skelbia ne savo paties išmintį!

3 O kieno? „Mano mokslas ne mano, — pasakė jis, — bet to, kuris yra mane siuntęs.“ (Jono 7:16) Apaštalas Paulius paaiškino, kad Jėzus „mums tapo išmintimi iš Dievo“. (1 Korintiečiams 1:30, Brb) Taip, paties Jehovos išmintis pasireiškė per jo Sūnų Jėzų. Ir jis buvo tiek pilnas Dievo išminties, jog galėjo pasakyti: „Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jono 10:30)  Apsvarstykime, kokiais trim būdais Jėzus parodė „išmintį iš Dievo“.

Ko jis mokė

4. a) Kokią žinią Jėzus skelbė ir kodėl ji buvo tokia svarbi? b) Kodėl Jėzaus patarimai visuomet būdavo praktiški ir naudingi klausytojams?

4 Pirmiausia apsvarstykime, ko Jėzus mokė. Jis skelbė „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“. (Luko 4:43) Ši žinia buvo labai svarbi, nes per Karalystę bus apginta Jehovos teisė į visavaldystę ir palaiminta žmonija. Be to, Jėzaus mokymuose buvo gausu išmintingų patarimų kasdieniam gyvenimui. Jis įrodė esąs išpranašautasis „Nuostabusis Patarėjas“. (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]) Tad nieko keista, kad Jėzaus patarimai tokie išmintingi. Jis puikiai išmanė Dievo Žodį, gerai žinojo Jehovos valią, žmogaus prigimtį ir labai mylėjo žmoniją. Dėl to jo patarimai visuomet būdavo praktiški ir naudingi klausytojams. Jėzus skelbė „amžinojo gyvenimo žodžius“. Taip, jei klausysime jo pamokymų, būsime išgelbėti. (Jono 6:68)

5. Apie ką Jėzus kalbėjo Kalno pamoksle?

5 Jėzaus mokymų išmintis ypač atsiskleidė jo Kalno pamoksle. Mato 5:3—7:27 užrašytą kalbą galima pasakyti per 20 minučių. Bet joje duoti patarimai nesensta — šiandien jie tiek pat tinka, kiek ir anksčiau. Jėzus kalbėjo apie įvairius dalykus: kaip pagerinti santykius su kitais (5:23-26, 38-42; 7:1-5, 12), kaip išlikti doram (5:27-32) ir kaip padaryti gyvenimą prasmingą (6:19-24; 7:24-27). Jėzus klausytojams ne vien  sakė, kas yra išmintinga, bet ir įrodė tai aiškindamas, samprotaudamas bei pagrįsdamas savo žodžius.

6—8. a) Kaip įtikinamai Jėzus pagrindžia patarimą liautis nerimauti? b) Kas rodo, kad Jėzaus patarimai atspindi išmintį iš aukščiau?

6 Pavyzdžiui, panagrinėkime Mato 6 skyriuje užrašytą Jėzaus patarimą pernelyg nesirūpinti dėl materialinių dalykų. 25 eilutė skamba taip: „Liaukitės nerimavę dėl savo sielų — ką valgysite ar gersite, ir dėl kūno — ką vilkėsite.“ (NW) Normalu rūpintis būtinais dalykais, tai yra maistu ir drabužiais. Tačiau Jėzus liepia ‘liautis nerimavus’ dėl to. * Kodėl?

7 Įsiklausykime, kaip įtikinamai Jėzus argumentuoja. Jeigu Jehova davė gyvybę ir kūną, nejaugi neduos maisto tai gyvybei palaikyti ir drabužio kūnui apdengti? (25 eilutė) Juk Dievas maitina paukščius bei puošia gėles, tad juo labiau pasirūpins savo garbintojais! (26, 28-30 eilutės) Tikrai neverta pernelyg rūpintis. Nerimaudami nė kiek neprailginsime savo gyvenimo. * (27 eilutė) Tad kaip nepasiduoti nerimui? Jėzus pataria sutelkti dėmesį į Dievo garbinimą. Tai darantys žmonės gali neabejoti, kad visi būtini dalykai dangiškojo Tėvo ‘bus pridėti’. (33 eilutė) Paskui Jėzus duoda itin naudingą patarimą — tvarkyti vienos dienos reikalus. Kam dar apsisunkinti rytdienos rūpesčiais? (34 eilutė, Vl) Ar verta jaudintis dėl to, kas gali ir neįvykti? Klausydami tokio išmintingo patarimo,  šiame neramiame pasaulyje išvengsime daugelio skausmų.

8 Tikrai Jėzaus patarimai išliko tokie pat vertingi, kokie buvo ir beveik prieš 2000 metų. Ar tai neliudija apie išmintį iš aukščiau? Net ir geriausi žmonių patarimai pasensta, yra taisomi arba keičiami. Tačiau taip neatsitiko su Jėzaus mokymais. Kitaip ir būti negali, juk šis Nuostabusis Patarėjas kalbėjo „Dievo žodžius“. (Jono 3:34)

Kaip jis mokė

9. Ką kareiviai sykį pasakė apie Jėzaus mokymus ir kodėl tai buvo tiesa?

9 Antra, Dievo išmintį atspindėjo ir tai, kaip Jėzus mokė. Kartą jo suimti pasiųsti kareiviai grįžo tuščiomis ir pasakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (Jono 7:45, 46) Ir jie neperdėjo taip sakydami. Jėzus buvo atėjęs „iš aukštybės“, tad turėjo daugiau žinių ir patirties nei bet kuris kitas žmogus. (Jono 8:23) Niekas kitas nesugebėtų mokyti taip, kaip jis. Panagrinėkime, kokiais dviem būdais šis išmintingas Mokytojas mokė.

„Minios stebėjosi, kaip jis moko“

10, 11. a) Kuo mus stebina Jėzaus pavyzdžiai? b) Kas yra alegorija ir koks pavyzdys rodo, kad Jėzaus alegorijos paveikios?

10 Taikliai naudojo pavyzdžius. „Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo.“ (Mato 13:34) Mus stebina jo nepaprastas gebėjimas svarbias tiesas perteikti pavyzdžiais, paimtais iš kasdienio gyvenimo. Sėjėjai, duoną maišančios moterys, turguje žaidžiantys vaikai, tinklus traukiantys žvejai, ieškantys paklydusios avies piemenys — visa tai klausytojai buvo regėję ne kartą. Kada svarbios  tiesos susiejamos su gerai žinomais dalykais, jos greičiau pasiekia širdį bei protą ir giliau įsišaknija. (Mato 11:16-19; 13:3-8, 33, 47-50; 18:12-14)

11 Jėzus dažnai pasakodavo alegorijas — trumpus pasakojimus, paaiškinančius dorovines ar dvasines tiesas. Pasakojimus lengviau perprasti ir įsiminti nei abstrakčias idėjas, tad jie padėjo išsaugoti Jėzaus mokymus. Daugelyje alegorijų Jėzus labai vaizdžiai apibūdino savo Tėvą, todėl jos ypač įsimintinos. Pavyzdžiui, kiekvienas supras, kas norėta pasakyti pasakojimu apie sūnų palaidūną: jei suklydęs asmuo nuoširdžiai atgailauja, Jehova jo pasigaili ir širdingai priima atgal. (Luko 15:11-32)

12. a) Kaip Jėzus mokydamas naudojo klausimus? b) Kaip Jėzus nutildė tuos, kurie suabejojo jo įgaliojimais?

12 Užduodavo sumanius klausimus. Klausimais Jėzus paskatindavo klausytojus daryti išvadas, analizuoti savo motyvus, priimti sprendimus. (Mato 12:24-30; 17:24-27; 22:41-46) Kada religiniai vadovai suabejojo, ar Jėzus tikrai siųstas Dievo, jis paklausė: „Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių?“ Apstulbinti tokio klausimo jie svarstė: „‘Jei pasakysime — iš dangaus, tai jis mus klaus: „Kodėl tada juo netikėjote?“ Pasakytume — iš žmonių...’ Bet jie bijojo liaudies, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.“ Galiausiai jie atsakė: „Mes nežinome.“ (Morkaus 11:27-33; Mato 21:23-27) Toks paprastas Jėzaus klausimas atėmė jiems žadą ir atskleidė jų širdies klastą.

13—15. Kaip pasakojimas apie gailestingąjį samarietį parodo Jėzaus išmintį?

13 Kartais Jėzus mokydavo abiem būdais — į pavyzdžius įpindavo dar ir mąstyti skatinančių klausimų.  Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus, ką turįs daryti, kad gautų amžinąjį gyvenimą, šis priminė jam Mozės įstatymą, kuriame liepiama mylėti Dievą ir artimą. Norėdamas pasiteisinti anas vyras paklausė: „O kas gi mano artimas?“ Atsakydamas Jėzus papasakojo apie vieną žydą, kurį kelionėje užpuolė plėšikai ir leisgyvį paliko ant kelio. Netrukus pro šalį ėjo du žydai: pirma kunigas, paskui levitas. Abu praėjo, lyg niekur nieko. Vėliau tuo keliu ėjo samarietis. Jam pagailo kenčiančio žmogaus. Rūpestingai aptvarstęs žaizdas, samarietis nugabeno tą vyrą į užeigą, kad šis galėtų atsigauti. Baigęs pasakoti Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo mokytojui teko pripažinti: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ (Luko 10:25-37)

14 Kaip šis pasakojimas liudija apie Jėzaus išmintį? Jo dienomis žydams „artimas“ buvo tik tas, kas laikėsi jų tradicijų, — aišku, ne samariečiai. (Jono 4:9) Jeigu Jėzus būtų papasakojęs apie nukentėjusį samarietį ir jam padėjusį žydą, ar tas Įstatymo mokytojas būtų atsisakęs savo nuostatos? Jėzus išmintingai padarė papasakodamas, kad žydu pasirūpino samarietis. Dar atkreipk dėmesį, kokį klausimą Jėzus iškėlė pasakojimo pabaigoje. Žodžiui „artimas“ jis suteikė kitą reikšmę. Įstatymo mokytojas iš esmės teiravosi: ‘Kas yra mano artimas, kurį turėčiau mylėti?’ Bet Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas?“ Jėzus atkreipė dėmesį ne į tą, kuris susilaukė pagalbos, ne į auką, o į tą, kuris suteikė pagalbą, — į samarietį. Tikras artimas pats rodys meilę kitiems, nepaisydamas jų tautybės. Vargu ar galėjo Jėzus duoti dar geresnę pamoką.

 15 Tad suprantama, kodėl žmonės stebėjosi, „kaip [Jėzus] mokė“, ir kodėl juos prie jo taip traukė. (Mato 7:28, 29, NW) Kartą „gausi minia“ išbuvo su Jėzumi tris dienas nė nežiūrėdama, kad nebeturi maisto! (Morkaus 8:1, 2)

Kaip jis gyveno

16. Kaip Jėzus ‘realiai įrodė’, kad vadovaujasi Dievo išmintimi?

16 Trečia, Jehovos išmintį Jėzus atspindėjo savo gyvensena. Išmintis yra praktiška savybė, ji pasireiškia darbais. „Kas tarp jūsų išmintingas? — paklausė mokinys Jokūbas ir pats atsakė: — Tegul geru elgesiu tai realiai įrodo.“ (Jokūbo 3:13, The New English Bible) Jėzus savo elgesiu ‘realiai įrodė’, kad vadovaujasi Dievo išmintimi. Pažiūrėkime, kaip tokią išmintį jis parodė savo gyvensena bei elgesiu.

17. Kas rodo, kad Jėzus sugebėjo visur išlaikyti tobulą pusiausvyrą?

17 Ar pastebėjai, kad žmonės, kuriems trūksta sveikos nuovokos, dažnai metasi į kraštutinybes? Taip, norint visur išlaikyti pusiausvyrą, reikia išminties. Jėzus tai darė tobulai, nes vadovavosi Dievo išmintimi. Svarbiausi jam buvo dvasiniai dalykai. Jėzus buvo visiškai atsidavęs gerosios naujienos skelbimo darbui. „Tam esu atėjęs“, — pasakė jis. (Morkaus 1:38) Turtas Jėzui nebuvo svarbus; jis mažai ką turėjo. (Mato 8:20) Vis dėlto jis nebuvo asketas. Kaip ir Tėvas, „laimingasis Dievas“, Jėzus buvo džiaugsminga asmenybė, mokėjo džiaugtis draugėje. (1 Timotiejui 1:11, NW; 6:15, NW) Svečiuodamasis vestuvėse, kur, be abejo, skambėjo muzika, dainos ir buvo linksminamasi, jis tikrai nesėdėjo paniuręs. Pasibaigus vynui, šiuo puikiu gėrimu, kuris „linksmina žmogaus širdį“, jis pavertė  vandenį. (Psalmyno 104:15; Jono 2:1-11) Jėzus dažnai sutikdavo užeiti pas ką nors į svečius ir pasinaudojęs proga mokydavo. (Luko 10:38-42; 14:1-6)

18. Kaip Jėzus parodė tobulą išmintį savo elgesiu su mokiniais?

18 Bendraudamas su kitais Jėzus tikrai parodė didžią išmintį. Gerai žinodamas žmonių prigimtį, į savo mokinius jis žiūrėjo supratingai. Jėzus suvokė, kad jie yra netobuli. Vis dėlto jis įžvelgė gerąsias jų savybes ir matė tų Jehovos pasirinktų vyrų galimybes. (Jono 6:44) Nepaisydamas mokinių klaidų, Jėzus noriai jais pasitikėjo. Įrodydamas tai, savo mokiniams jis skyrė nelengvą užduotį: pavedė skelbti gerąją naujieną. Jėzus žinojo, kad jie gali tai atlikti. (Mato 28:19, 20) Apaštalų darbų knyga patvirtina, jog mokiniai puikiai įvykdė, kas jiems buvo pavesta. (Apaštalų darbų 2:41, 42; 4:33; 5:27-32) Akivaizdu, jais pasitikėdamas Jėzus nesuklydo.

19. Kaip Jėzus parodė esąs „romus ir nuolankios širdies“?

19 Kaip sužinojome iš 20 skyriaus, su išmintimi Biblijoje dar siejami nuolankumas bei romumas. Jehova tobulai rodo šias savybes. O Jėzus? kaip džiugu  skaityti apie nuolankų Jėzaus elgesį su savo mokiniais. Jis buvo tobulas žmogus, taigi už juos pranašesnis. Vis dėlto Jėzus nežiūrėjo į savo mokinius iš aukšto. Su juo jie niekad nesijautė žemesni ar nemokšos. Jėzus žinojo jų trūkumus ir pakęsdavo jų klaidas. (Morkaus 14:34-38; Jono 16:12) Ar nenuostabu, kad jo nesivaržė net vaikai? Mažuosius traukte traukė prie Jėzaus, nes jie matė, koks jis „romus ir nuolankios širdies“. (Mato 11:29; Morkaus 10:13-16)

20. Kaip Jėzus parodė supratingumą nežydei, kurios dukrą buvo apsėdę demonai?

20 Dievo nuolankumu Jėzus sekė ir kitaip: kai buvo tinkama, jis supratingai nusileisdavo. Prisimink vieną nežydę, meldusią Jėzų išgydyti demonų apsėstą jos dukrą. Jėzus trejopai parodė, kad nesiruošia to daryti: iš pradžių visai neatsiliepė, paskui be užuolankų pasakė esąs siųstas pas žydus, ne pas pagonis, ir galiausiai švelniai patvirtino savo žodžius pavyzdžiu. Tačiau moteris meldė atkakliai, rodydama išskirtinį tikėjimą. Ar Jėzus į tai atsižvelgė? Jis padarė tai, ko sakė nedarysiąs: išgydė moters dukrą. (Mato 15:21-28) Koks nuolankumas! Nepamiršk, nuolankumas yra tikrosios išminties pagrindas.

21. Kodėl turime stengtis gyventi, kalbėti ir elgtis kaip Jėzus Kristus?

21 Kokia laimė, kad evangelijose išsaugoti išmintingiausio visų laikų žmogaus žodžiai, aprašyti jo darbai! Visad prisiminkime, kad Jėzus tobulai atspindėjo savo Tėvą. Sekdami Jėzumi Kristumi — stengdamiesi kalbėti ir elgtis kaip jis, ugdysimės išmintį, kilusią iš aukštybių. Kitame skyriuje aptarsime, kaip patys galime vadovautis Dievo išmintimi.

^ pstr. 1 Bibliniais laikais dailidės statydavo namus, darydavo baldus bei žemės ūkio padargus. Antrajame amžiuje gyvenęs Justinas Kankinys apie Jėzų rašė: „Gyvendamas žemėje jis buvo dailidė ir dirbo arklus bei jungus.“

^ pstr. 6 Graikiškas veiksmažodis, išverstas „nerimauti“, reiškia „neturėti ramybės“. Tad Mato 6:25 kalbama apie nerimą, kuris užvaldo protą, atima ramybę bei džiaugsmą.

^ pstr. 7 Kaip parodė moksliniai tyrimai, perdėtas nerimas ir įtampa sukelia širdies bei kraujagyslių ligas ir daugybę kitokių gyvenimą trumpinančių negalių.