Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Morkaus 9:1–50

9  Jis jiems pasakė: „Iš tiesų sakau jums, kad kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo karalystę atėjus su galia.“  Taigi po šešių dienų, pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užsivedė juos vienui vienus ant aukšto kalno. Ir jis atsimainė jų akivaizdoje.  Jo drabužiai ėmė spindėti taip baltai, kaip jų negalėtų išbalinti joks skalbėjas žemėje.  Dar jiems pasirodė Elijas su Moze, — juodu kalbėjosi su Jėzumi.  Tada Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“  Mat jis nežinojo, ką ir sakyti, — taip jie buvo persigandę.  Užėjo debesis ir apdengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; klausykite jo.“  Staiga, apsižvalgę jie nieko šalia savęs nebematė, tik vieną Jėzų.  Besileidžiant nuo kalno, jis griežtai jiems prisakė niekam nepasakoti, ką matė, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš mirusiųjų. 10  Jie įsidėmėjo tuos žodžius, bet tarpusavyje svarstė, ką reiškia tas prisikėlimas iš mirusiųjų. 11  Ir klausė jo: „Kodėl Raštų žinovai sako, kad pirmiau turi ateiti Elijas?“ 12  Jėzus atsakė: „Elijas iš tiesų ateina pirma ir visa atitaiso, bet kaipgi tada apie Žmogaus Sūnų parašyta, kad jam reikės daug iškentėti ir būti paniekintam? 13  Tačiau sakau jums: Elijas jau atėjo, ir jie pasielgė su juo kaip panorėję, kaip apie jį ir parašyta.“ 14  Sugrįžę pas mokinius, jie pamatė aplink juos didelę minią ir su jais besiginčijančius Raštų žinovus. 15  Vos tik jį pastebėję, visi žmonės labai nustebo ir pribėgę ėmė jį sveikinti. 16  Jėzus jų paklausė: „Dėl ko su jais ginčijatės?“ 17  O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, nes jis turi nebylią dvasią. 18  Kur tik sugriebusi, dvasia bloškia jį ant žemės, jis apsiputoja, griežia dantimis ir netenka jėgų. Sakiau tavo mokiniams, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19  Tada Jėzus ir sako jiems: „O netikinti karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“ 20  Jie atvedė. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė tąsyti vaiką. Šis parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21  Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tas atsakė: „Nuo mažens. 22  Ji daug kartų bloškė jį į ugnį ir į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką gali, pagailėk mūsų ir padėk mums.“ 23  Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikinčiam viskas galima.“ 24  Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk, kur man stinga tikėjimo!“ 25  Matydamas prie jų susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebylioji, kurčioji dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau į jį negrįžti.“ 26  Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis ėmė sakyti: „Jis mirė!“ 27  Bet Jėzus paėmęs už rankos jį pakėlė, ir jis atsistojo. 28  Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“ 29  Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“ 30  Jie išėjo iš ten ir keliavo per Galilėją, bet Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai sužinotų. 31  Mat jis mokė savo mokinius ir jiems sakė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį. Tačiau nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ 32  Bet jie šitų žodžių nesuprato, o klausti jį bijojo. 33  Jie atėjo į Kafarnaumą. Būdamas namuose Jėzus jų paklausė: „Dėl ko kelyje ginčijotės?“ 34  Jie tylėjo, mat kelyje buvo ginčijęsi, kuris esąs didžiausias. 35  Tad jis atsisėdo ir pasišaukęs dvylika pasakė jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tebus iš visų paskutinis ir visų tarnas.“ 36  Tada pasiėmė vaikelį, pastatė tarp jų ir apkabinęs tarė: 37  „Kas priima vieną tokį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.“ 38  Jonas jam pasakė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“ 39  Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nė vieno, kuris, mano vardu padaręs galingą darbą*, apsisukęs galėtų mane keikti. 40  Kas ne prieš mus, tas už mus. 41  Kas paduos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas tikrai nepraras savo atlygio. 42  O kas pastūmėtų į suklupimą vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam ant kaklo būtų užkabintas asilo sukamų girnų akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą. 43  Jeigu tavo ranka veda tave į suklupimą, nusikirsk ją. Juk geriau tau sužalotam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis patekti į Geheną*, į neužgesinamą ugnį. 44  —— * 45  Ir jeigu tavo koja veda tave į suklupimą, nusikirsk ją. Geriau tau luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem kojomis būti įmestam į Geheną. 46  —— 47  Ir jeigu tavo akis veda tave į suklupimą, mesk ją šalin. Geriau tau vienakiam įeiti į Dievo karalystę negu su abiem akimis būti įmestam į Geheną, 48  kur jų kirmėlė nemiršta ir ugnis negesinama. 49  Mat kiekvienas bus ugnimi pasūdytas. 50  Druska — geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kaipgi ją vėl padarysite sūrią? Turėkite druskos savyje ir saugokite tarpusavio santaiką.“

Išnašos

Arba „padaręs stebuklą“.
Žr. 9 priedą.
Į Vestkoto ir Horto ir kitas graikiškojo teksto redakcijas 44 ir 46 eilutės neįtrauktos.