Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Mato 26:1–75

26  Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus pasakė savo mokiniams:  „Kaip žinote, po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas prikalti prie stulpo.“  Tada aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji susirinko vyriausiojo kunigo, vardu Kajafas, rūmų kieme  ir tarėsi klasta suimti Jėzų ir nužudyti.  Bet jie sakė: „Tik ne per šventę, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“  Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,  ir sėdėjo prie stalo, prie jo priėjo moteris, nešina alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indeliu, ir ėmė pilti aliejų jam ant galvos.  Tai matydami mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam tas eikvojimas?  Juk jį buvo galima brangiai parduoti ir pinigus išdalyti vargšams.“ 10  Jėzus, tai žinodamas, tarė jiems: „Kodėl skaudinate moterį? Ji juk padarė man kilnų darbą. 11  Vargšų šalia savęs jūs visada turite, o mane turėsite ne visada. 12  Išpildama tą kvapų aliejų man ant kūno, ji paruošė mane laidotuvėms. 13  Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“ 14  Tada vienas iš dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjo pas aukštuosius kunigus 15  ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jums jį išduosiu?“ Jie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. 16  Ir nuo to meto jis ieškojo palankios progos jį išduoti. 17  Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėję paklausė Jėzaus: „Kur norėtum, kad tau paruoštume valgyti paschą?“ 18  Jis atsakė: „Nueikite į miestą pas tokį ir tokį žmogų ir tarkite jam: ‘Mokytojas sako: „Mano metas arti. Tavo namuose su savo mokiniais švęsiu Paschą.“’“ 19  Mokiniai padarė, kaip Jėzus jiems liepė, ir paruošė paschą. 20  Atėjus vakarui, jis ir jo dvylika mokinių buvo susėdę prie stalo. 21  Jiems bevalgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ 22  Labai dėl to nuliūdę, jie visi lig vieno ėmė klausinėti: „Viešpatie, nejaugi aš?“ 23  Jis atsakė: „Mane išduos mirkantis kąsnį dubenyje su manimi. 24  Tiesa, Žmogaus Sūnus išeina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti.“ 25  Judas, kuris rengėsi jį išduoti, atsiliepė: „Nejaugi aš, rabi?“ Jis atsakė jam: „Tu pats pasakei.“ 26  Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duonos paplotį ir, taręs palaiminimą, laužė jį ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite. Tai yra* mano kūnas.“ 27  Taip pat jis paėmė taurę ir padėkojęs davė jiems sakydamas: „Gerkite iš jos visi, 28  nes tai yra manasis ‘sandoros kraujas’, išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti. 29  Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu šio vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują su jumis savo Tėvo karalystėje.“ 30  Galiausiai, sugiedoję himnus, jie išėjo į Alyvų kalną. 31  Tada Jėzus jiems pasakė: „Šiąnakt jūs visi dėl manęs suklupsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys.’ 32  O kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją.“ 33  Bet Petras jam atsakė: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ 34  Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ 35  Petras tvirtino: „Net jeigu man tektų mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti mokiniai. 36  Tada Jėzus su mokiniais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė jiems: „Pasėdėkite čia, kol aš nuėjęs ten melsiuos.“ 37  Nusivedęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, Jėzus ėmė liūdėti ir didžiai sielvartauti. 38  Tada jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite su manimi.“ 39  Kiek paėjęs, jis parpuolė veidu į žemę ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“ 40  Grįžęs pas mokinius, jis rado juos miegančius ir pasakė Petrui: „Nejau neįstengėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? 41  Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ 42  Jis nuėjo antrą kartą ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu ji negali manęs aplenkti, jei turiu ją išgerti, teįvyksta tavo valia.“ 43  Jis sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, mat jų akys buvo apsunkusios. 44  Tad palikęs juos Jėzus vėl nuėjo ir meldėsi trečią kartą, — vėl sakydamas tuos pačius žodžius. 45  Tada grįžęs tarė mokiniams: „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės?! Štai atėjo valanda Žmogaus Sūnui būti išduotam į nusidėjėlių rankas. 46  Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat.“ 47  Jam dar tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo kalavijais bei vėzdais ginkluotas didelis būrys nuo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų. 48  Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Jį ir suimkite.“ 49  Priėjęs tiesiai prie Jėzaus, jis tarė: „Sveikas, rabi!“ ir meiliai jį pabučiavo. 50  Jėzus jam atsakė: „Drauguži, kodėl tu čia?“ Tada jie prišokę čiupo Jėzų ir suėmė. 51  Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi, ištiesęs ranką ir išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam ausį. 52  Tada Jėzus jam pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. 53  O gal manai, kad aš negaliu paprašyti savo Tėvo, ir jis tuoj pat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų? 54  Tačiau kaip tada išsipildytų Raštai, sakantys, kad taip turi įvykti?“ 55  Tą valandą Jėzus pasakė anam būriui: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko? Aš kasdien sėdėjau ir mokiau šventykloje, bet manęs nesuėmėte. 56  Tačiau visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų raštai.“ Tada visi mokiniai paliko jį ir pabėgo. 57  Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Raštų žinovai ir vyresnieji. 58  O Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs prisėdo prie tarnų norėdamas pažiūrėti, kuo viskas baigsis. 59  Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad galėtų atiduoti jį mirčiai, 60  bet nerado, nors buvo daug melagingai liudijančių. Galiausiai du, išėję priekin, 61  kalbėjo: „Šitas sakė: ‘Aš galiu nugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti.’“ 62  Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs tarė Jėzui: „Nieko neatsakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ 63  Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas tarė jam: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus!“ 64  Jėzus atsiliepė: „Tu pats tai pasakei. Be to, sakau jums, kad nuo šiol matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ 65  Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Ar bereikia mums liudytojų? Štai, ką tik girdėjote piktžodžiavimą! 66  Ką jūs manote?“ Tie atsakė: „Jis baustinas mirtimi!“ 67  Tada jie ėmė spjaudyti jam į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė per veidą 68  sakydami: „Pranašauk mums, Kristau: kuris tau sudavė?“ 69  O Petras sėdėjo lauke, rūmų kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo Jėzumi Galilėjiečiu!“ 70  Bet jis visų akivaizdoje tai paneigė: „Aš nežinau, apie ką tu kalbi.“ 71  Kai jis nuėjo į vartų prieangį, jį pastebėjo kita mergina ir sakė ten esantiems: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ 72  Jis ir vėl tai paneigė prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ 73  Netrukus aplink stovintieji priėjo ir sakė Petrui: „Tu tikrai esi vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.“ 74  Tada, saistydamasis prakeiksmais, jis ėmė prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir iš karto užgiedojo gaidys. 75  Ir Petras prisiminė, kad Jėzus buvo sakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

Išnašos

Žodis „yra“, gr. estin, čia pavartotas vaizdavimo, simbolizavimo reikšme.