Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 8:1–56

8  Netrukus jis leidosi keliauti iš miesto į miestą ir iš kaimo į kaimą skelbdamas ir garsindamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika,  taip pat kai kurios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai,  Erodo patikėtinio Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų; jos patarnavo jiems, remdamos savo turtu.  Susirinkus didelei miniai su tais, kurie ėjo su juo iš miesto į miestą, jis prabilo palyginimu:  „Sėjėjas išėjo sėti sėklos. Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio ir buvo sumindžiotos bei dangaus paukščių sulestos.  Kitos nukrito ant uolos ir sudygusios sudžiūvo, nes neturėjo drėgmės.  Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir tos, išaugusios su želmenimis, juos nustelbė.  Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios davė šimteriopą vaisių.“ Tai papasakojęs, Jėzus garsiai pasakė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso!“  Jo mokiniai klausė jį, ką šitas palyginimas reiškia. 10  Jis atsakė: „Jums duota suprasti Dievo karalystės slėpinius, bet dėl kitų tai sakoma palyginimais, kad jie žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų. 11  Palyginimas reiškia štai ką: sėkla yra Dievo žodis. 12  Prie kelio — tai tie, kurie išgirdo, bet paskui atėjęs Velnias išrauna žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13  Ant uolos — tai tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu, bet jie neturi šaknies. Kurį laiką jie tiki, bet užėjus išmėginimų metui atkrinta. 14  Kas krito į dygiažoles — tai tie, kurie išgirdo, bet šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų įtraukti ir nustelbti nieko iki galo nesubrandina. 15  O kas geroje žemėje — tai tie, kurie išgirsta žodį gera ir dora širdimi, jį išsaugo ir ištvermingai duoda vaisių. 16  Niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato ant žibintuvo, kad įeinantys į vidų matytų šviesą. 17  Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir tikrai nėra nieko uždengta, kas netaptų žinoma ir neišaiškėtų. 18  Tad žiūrėkite, kaip klausotės, nes kas turi, tam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis mãno turįs.“ 19  Pas Jėzų atėjo jo motina ir broliai, bet per minią negalėjo prie jo prieiti. 20  Jam buvo pranešta: „Lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori tave pamatyti.“ 21  Jėzus jiems atsakė: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“ 22  Vieną dieną jis su savo mokiniais įlipo į valtį ir tarė jiems: „Kelkimės į kitą ežero krantą.“ Ir jie išplaukė. 23  Beplaukiant jis užmigo. Tuomet, atūžusi žemyn, ežerą užklupo smarki audra — valtį ėmė semti ir jiems kilo pavojus. 24  Jie priėję pažadino Jėzų sakydami: „Vadove! Vadove! Mes tuoj žūsime!“ Atsibudęs jis sudraudė vėją ir šėlstančius vandenis. Šie nurimo ir pasidarė tyku. 25  Tada jis jiems pasakė: „Kur jūsų tikėjimas?“ O jie išsigandę ir nustebę vienas kitam kalbėjo: „Kas gi jis toks, kad net vėjams ir vandeniui paliepia, ir tie jo klauso?“ 26  Jie atplaukė į geraziečių kraštą, — jis yra priešingame Galilėjai krante. 27  Jėzui išlipus į krantą, jį pasitiko vienas demonų apsėstas vyras iš miesto. Jis jau senokai nedėvėjo drabužių ir laikėsi ne namie, o kapuose. 28  Pamatęs Jėzų, jis suriko ir, prieš jį parpuolęs, garsiai šaukė: „Kas tau darbo dėl manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“ 29  Mat Jėzus buvo liepęs netyrajai dvasiai iš to žmogaus išeiti. Ji jau seniai laikė jį savo gniaužtuose, ir nors tą žmogų sukaustę grandinėmis ir supančioję kojas saugodavo, jis viską nusitraukydavo ir demonas varydavo jį į dykvietes. 30  Jėzus jį paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tas atsakė: „Legionas“, mat žmogų buvo apsėdę daug demonų. 31  Ir jie labai jį prašė, kad nelieptų jiems eiti į bedugnę. 32  Tenai ant kalno ganėsi nemaža kiaulių banda, tad jie ėmė jo prašyti, kad leistų sueiti į jas. Ir jis leido. 33  Išėję iš žmogaus, demonai suėjo į kiaules. Banda pasileido nuo skardžio į ežerą ir nuskendo. 34  Pamatę, kas įvyko, kiauliaganiai nubėgo ir pranešė apie tai mieste bei apylinkėse. 35  Tada žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir atėję pas Jėzų pamatė žmogų, iš kurio išėjo demonai, apsirengusį ir sveiko proto, sėdintį prie Jėzaus kojų; ir juos apėmė baimė. 36  Mačiusieji jiems papasakojo, kaip apsėstasis buvo išvaduotas. 37  Ir visa daugybė geraziečių krašto gyventojų ėmė Jėzų prašyti, kad nuo jų pasišalintų, nes buvo didelės baimės suimti. Tad jis sėdo į valtį plaukti atgal. 38  Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, labai prašė Jėzų leisti jam likti su juo, bet Jėzus liepė jam eiti sakydamas: 39  „Grįžk namo ir pasakok, ką Dievas dėl tavęs padarė.“ Jis nuėjo ir visame mieste skelbė, ką jam padarė Jėzus. 40  Kai Jėzus grįžo atgal, minia jį maloniai sutiko, nes visi jo laukė. 41  Bet štai atėjo vyras, vardu Jayras, vienas iš sinagogos vadovų. Puolęs Jėzui po kojų, jis maldavo ateiti pas jį į namus, 42  mat jo vienturtė maždaug dvylikos metų duktė merdėjo. Minia einantį Jėzų spaudė. 43  Viena moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu ir kuriai pas nieką nepavyko išsigydyti, 44  prisiartinusi jam iš nugaros, palietė jo drabužio kutus ir kraujas bemat liovėsi plūdęs. 45  Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras pasakė: „Vadove, juk minia apsupusi tave spaudžia.“ 46  Tačiau Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“ 47  Pamačiusi, kad neliko nepastebėta, moteris drebėdama priėjo, parpuolė priešais jį ir visų žmonių akivaizdoje pasisakė, dėl kokios priežasties jį palietė ir kaip iškart pagijo. 48  O Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami.“ 49  Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vadovo namų ir pasakė: „Tavo duktė mirė. Nebegaišink Mokytojo.“ 50  Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“ 51  Atėjęs į tuos namus, jis neleido niekam su juo įeiti, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui su motina. 52  Visi dėl jos verkė ir sielvartaudami mušėsi į krūtinę. Jėzus pasakė: „Neverkite, nes ji ne mirusi, o miega.“ 53  Bet jie iš jo tik šaipėsi, žinodami, kad ji mirusi. 54  O jis paėmė ją už rankos ir pašaukė: „Mergaite, kelkis!“ 55  Jos dvasia* grįžo ir ji tuoj pat atsikėlė. Jėzus paliepė duoti jai valgyti. 56  Mergaitės tėvai nesitvėrė džiaugsmu, tačiau jis liepė jiems niekam nesakyti, kas įvyko.

Išnašos

Arba „kvėpavimas“, t. y. gyvybės jėga.