Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 7:1–50

7  Baigęs visus savo pamokymus klausytojų minioms, Jėzus atėjo į Kafarnaumą.  Vieno šimtininko* vergas sirgo ir buvo arti mirties; šimtininkui jis buvo brangus.  Išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius paprašyti, kad ateitų ir išgelbėtų tą vergą.  Atėjusieji pas Jėzų labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad tai dėl jo padarytum,  nes jis myli mūsų tautą ir yra pastatęs mums sinagogą.“  Taigi Jėzus leidosi eiti su jais. Tačiau jam jau esant netoli tų namų, šimtininkas pasiuntė draugus jam pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, nes aš nesu tinkamas priimti tave po savo stogu.  Dėl to ir nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį ir tegul mano tarnas pasveiksta.  Juk ir aš, pats būdamas pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam sakau ‘eik!’, ir jis eina, kitam — ‘ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui — ‘daryk tai!’, ir jis daro.“  Tai išgirdęs, Jėzus juo stebėjosi ir atsigręžęs į minią sekančių iš paskos tarė: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.“ 10  Atsiųstieji grįžę į namus rado vergą pasveikusį. 11  Visai netrukus jis iškeliavo į miestą, vardu Nainas. Kartu ėjo jo mokiniai ir didelė minia. 12  Kai jis jau buvo arti miesto vartų, štai išnešė mirusįjį — vienturtį motinos sūnų. Ji buvo našlė. Kartu su ja iš miesto ėjo nemaža minia. 13  Pamačiusiam tą moterį Viešpačiui jos labai pagailo ir jis jai pasakė: „Neverk.“ 14  Tada priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ 15  Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 16  Visus apėmė baimė ir jie šlovino Dievą sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“ ir: „Dievas atkreipė dėmesį į savo tautą“. 17  Ir pasklido ši žinia apie jį po visą Judėją ir po visas apylinkes. 18  Jono mokiniai apie visa tai Jonui papasakojo. 19  Tad, pasikvietęs du iš jų, jis pasiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“ 20  Atkeliavę pas jį, tie vyrai pasakė: „Jonas Krikštytojas siuntė mus tavęs paklausti: ‘Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ 21  Tą valandą Jėzus išgydė daugelį nuo ligų, sunkių negalių, piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22  Ir jis jiems atsakė: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji praregi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena. 23  Ir laimingas tas, kuris manimi nepasipiktina.“ 24  Jono pasiuntiniams iškeliavus, Jėzus ėmė minioms apie Joną kalbėti: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės? 25  Tai ko gi išėjote pamatyti? Švelniais drabužiais apsirengusio žmogaus? Bet juk puošnius drabužius vilki ir prabangiai gyvena tie, kurie karališkuosiuose rūmuose. 26  Ko tad išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau nei pranašo. 27  Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai pirma tavo veido siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią prieš tave!’ 28  Sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra nė vieno didesnio už Joną, bet ir mažas Dievo karalystėje yra didesnis už jį.“ 29  (Visa liaudis ir mokesčių rinkėjai tai išgirdę pripažino, kad Dievas teisus; jie mat buvo pakrikštyti Jono krikštu. 30  O fariziejai ir Įstatymo žinovai nepaisė Dievo jiems duoto paraginimo — jie nebuvo Jono pakrikštyti.) 31  „Tad su kuo man palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32  Jie panašūs į mažus vaikus, sėdinčius turgavietėje ir šaukiančius vieni kitiems: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs neverkėte!’ 33  Taigi, Jonas Krikštytojas atėjo nevalgantis duonos ir negeriantis vyno, o jūs sakote: ‘Jis demono apsėstas.’ 34  Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jūs sakote: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’ 35  Vis dėlto išmintį pateisina visi jos vaikai.“ 36  Vienas fariziejus kvietėsi Jėzų su juo pavalgyti. Tad jis atėjo pas tą fariziejų į namus ir atsisėdo prie stalo. 37  Ir štai viena moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad jis vaišinasi fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indelį kvapiojo aliejaus. 38  Verkdama ji priėjo jam iš nugaros prie kojų, ėmė vilgyti jas ašaromis ir šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jas ir tepė kvapiuoju aliejumi. 39  Fariziejus, kuris jį pasikvietė, tai matydamas pats sau svarstė: „Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas ji yra, kas per moteris jį liečia, — kad ji nusidėjėlė.“ 40  O Jėzus atsiliepė: „Simonai, turiu kai ką tau pasakyti.“ Anas tarė: „Sakyk, Mokytojau!“ 41  „Du žmonės buvo skolingi vienam skolintojui. Vienas skolos turėjo penkis šimtus denarų, kitas — penkiasdešimt. 42  Jiems nebuvo iš ko grąžinti, tad skolintojas mielai dovanojo abiem. Katras iš jų labiau jį mylės?“ 43  Simonas atsakė: „Manau, tas, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“ 44  Tada atsisuko į moterį ir pasakė Simonui: „Matai šią moterį? Kai atėjau pas tave į namus, tu nedavei man vandens kojoms, o ji mano kojas suvilgė savo ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45  Tu manęs nepabučiavai, o ši moteris nuo tada, kai atėjau, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46  Tu man galvos aliejumi nepatepei, o ji man kojas patepė kvapiuoju aliejumi. 47  Todėl aš tau sakau: jai atleista daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleidžiama, tas mažai myli.“ 48  Tada Jėzus tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos.“ 49  Sėdintys su juo prie stalo ėmė sau svarstyti: „Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?“ 50  O jis moteriai pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo. Eik rami.“

Išnašos

Žr. Mt 8:5 išnašą.