Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 6:1–49

6  Kartą šabo dieną, kai jis ėjo per javų laukus, jo mokiniai skabė varpas, trynė jas rankomis ir valgė.  Kai kurie fariziejai sakė: „Kodėl darote, kas per šabą neleistina?“  Bet Jėzus atsakė jiems: „Argi neskaitėte, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę?  Kaip jis įėjo į Dievo namus, gavo padėtinės duonos, valgė ir davė jos savo palydovams, nors jos neleistina valgyti niekam, vien tik kunigams?“  Ir jis jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“  Kitą šabą jis atėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. Ten buvo žmogus padžiūvusia dešine ranka.  Raštų žinovai ir fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą gydyti, kad rastų, kuo jį apkaltinti.  Jis žinojo, ką jie svarsto, todėl tarė anam vyrui padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Tas pakilęs atsistojo.  Tada Jėzus jiems pasakė: „Klausiu jūsų: kas leistina per šabą — daryti gera ar daryti bloga, sielą gelbėti ar pražudyti?“ 10  Apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė anam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika. 11  Jie labai įtūžo ir tarėsi tarpusavyje, ką galėtų Jėzui padaryti. 12  Tomis dienomis jis nuėjo ant kalno melstis ir meldėsi Dievui visą naktį. 13  Dienai atėjus jis pasikvietė savo mokinius ir išsirinkęs iš jų dvylika dar pavadino juos apaštalais*: 14  Simoną, kurį jis praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą, Joną, Pilypą, Baltramiejų, 15  Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Simoną, vadinamą Uoliuoju, 16  Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku. 17  Nusileidęs su jais žemyn, jis sustojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus būrys jo mokinių ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos, Jeruzalės, Tyro ir Sidono pajūrio, atėjusių pasiklausyti jo ir išsigydyti savo ligų. 18  Buvo pagydyti netgi tie, kuriuos vargino netyrosios dvasios. 19  Visi žmonės veržėsi jį paliesti, nes iš jo sklido galia ir visus gydė. 20  Pakėlęs akis į savo mokinius, jis prabilo: „Laimingi jūs, beturčiai, — jūsų yra Dievo karalystė. 21  Laimingi jūs, kurie dabar alkstate, — jūs būsite pasotinti. Laimingi jūs, kurie dabar verkiate, — jūs juoksitės. 22  Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia, varo šalin, užgaulioja ir piktinasi jūsų vardu* dėl Žmogaus Sūnaus. 23  Būkite linksmi tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai — didis jūsų atlygis danguje. Juk tą patį jų protėviai darė pranašams. 24  Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau dabar atsiimate savo paguodą. 25  Vargas jums, kurie dabar sotūs, — jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, — jūs sielvartausite ir verksite. 26  Vargas jums, kai visi žmonės apie jus gražiai kalba, nes lygiai taip jų protėviai elgėsi su netikrais pranašais. 27  O jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, 28  laiminkite tuos, kurie keikia jus prakeiksmais, melskitės už tuos, kurie jus užgaulioja. 29  Tam, kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir kitą. Ir tam, kas atima iš tavęs apsiaustą, neatsakyk ir palaidinės. 30  Duok kiekvienam prašančiam ir iš to, kuris paėmė, kas tavo, nereikalauk atiduoti. 31  Kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip ir jūs jiems darykite. 32  Jeigu mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli. 33  Jeigu darote gera tiems, kurie jums gera daro, koks jūsų nuopelnas? Juk taip elgiasi ir nusidėjėliai. 34  Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat. 35  Tad mylėkite savo priešus, darykite gera, skolinkite nesitikėdami nieko atgauti, tai didis bus jūsų atlygis ir būsite Aukščiausiojo sūnūs, nes jis ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems maloningas. 36  Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas. 37  Liaukitės teisę ir tikrai nebūsite teisiami, liaukitės smerkę ir tikrai nebūsite smerkiami. Atleiskite, ir jums bus atleidžiama. 38  Duokite, ir jums bus duota. Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ 39  Jis dar pasakė jiems palyginimą: „Negi gali aklas vesti aklą? Ar ne abu į duobę įkris? 40  Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją. Kiekvienas, kas gerai išmokytas, bus kaip jo mokytojas. 41  Tad kodėl žiūri į šapelį savo brolio akyje, o nekreipi dėmesio į rąstą savojoje? 42  Kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, jei pats nematai savo akyje rąsto? Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies. 43  Juk nėra gero medžio, kuris vestų netikusius vaisius, kaip nėra ir išpuvusio medžio, kuris vestų gerus vaisius. 44  Kiekvienas medis atpažįstamas iš jo vaisių. Figos juk nerenkamos nuo dyglių ir vynuogės neskinamos nuo dygiakrūmio. 45  Geras žmogus iš savo širdies gėrio lobyno ima gera, o blogas žmogus iš savo blogio lobyno ima bloga, — jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. 46  Kodėl tad vadinate mane ‘Viešpatie! Viešpatie!’, bet nedarote to, ką sakau? 47  Pasakysiu jums, į ką panašus kiekvienas, kuris pas mane ateina, klausosi mano žodžių ir juos vykdo: 48  toksai yra tarsi žmogus, kuris norėdamas statyti namą iškasė gilią duobę ir pamatą padėjo ant uolos. Vandenims patvinus, srovė užplūdo tą namą, bet nepajėgė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas. 49  O tas, kuris klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pastačiusį namą ant žemės, be pamato. Srovė užplūdo tą namą ir jis iškart sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“

Išnašos

Gr. apostolos, išvertus — „pasiuntinys“.
Pažod. „ir atmeta jūsų vardą kaip piktą“.