Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 22:1–71

22  Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.  Aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ieškojo būdo, kaip čia Jėzumi atsikračius. Jie mat bijojo liaudies.  Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos,  ir šis, nuėjęs pas aukštuosius kunigus ir šventyklos sargybos viršininkus, kalbėjosi su jais, kaip galėtų Jėzų jiems išduoti.  Tie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam sidabrinių.  Judui tai tiko, tad jis ėmė ieškoti palankios progos išduoti jiems Jėzų, kai aplink nebus minios.  Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėdavo aukoti Paschos auką.  Jėzus išsiuntė Petrą ir Joną tardamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti paschą.“  Jie paklausė: „Kur norėtum, kad paruoštume?“ 10  Jis pasakė: „Štai, kai įeisite į miestą, jus sutiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį ir eikite į namus, į kuriuos jis įeis. 11  Tų namų šeimininkui tarkite: ‘Mokytojas tau sako: „Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti paschą?“’ 12  Jis parodys jums apstatytą didelį viršutinį kambarį. Ten ir paruoškite.“ 13  Nuėję jie rado visa, kaip Jėzus jiems sakė, ir paruošė paschą. 14  Atėjus valandai, Jėzus sėdo prie stalo ir su juo — apaštalai. 15  Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią paschą prieš kentėdamas, 16  nes, sakau jums, aš jos nebevalgysiu, iki ji išsipildys Dievo karalystėje.“ 17  Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ją ir dalykitės tarp savęs, 18  nes, sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo karalystė.“ 19  Ir jis paėmė duonos paplotį, padėkojo, laužė ir davė jiems tardamas: „Tai yra* mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Darykite tai mano atminimui.“ 20  Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę ir pasakė: „Ši taurė — tai naujoji sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ 21  „Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manimi prie stalo. 22  Žmogaus Sūnus, tiesa, eina kaip nustatyta; vis dėlto vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ 23  Ir jie pradėjo vienas kito klausinėti, kas gi iš jų tai padarysiąs. 24  Taip pat jie susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu. 25  Tad Jėzus jiems pasakė: „Tautų karaliai joms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. 26  Jūs tokie nebūkite. Atvirkščiai, — kas tarp jūsų didžiausias, tepasidaro kaip jauniausias, ir vadovaujantis — kaip patarnautojas. 27  Kas gi didesnis: kuris sėdi prie stalo ar kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris prie stalo? O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. 28  Jūs esate tie, kurie likote su manimi per mano išbandymus, 29  ir aš sudarau su jumis sandorą, kaip mano Tėvas yra sudaręs sandorą su manimi, — dėl karalystės, 30  kad valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose teisdami dvylika Izraelio giminių. 31  Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo jūsų, — kad išsijotų tarsi kviečius. 32  Bet aš dėl tavęs karštai meldžiau, kad tavo tikėjimas neužgestų. Ir tu, kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius.“ 33  Šis jam tarė: „Viešpatie, esu pasirengęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ 34  Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: šiandien, dar gaidžiui nepragydus, tu triskart paneigsi mane pažįstąs.“ 35  Jis dar jiems pasakė: „Kai siunčiau jus be piniginės, kelionmaišio ir sandalų, argi jums ko nors trūko?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko.“ 36  Tada jis tarė: „O dabar, kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. 37  Mat, sakau jums, manyje turi būti įvykdyti šitie Rašto žodžiai: ‘Ir buvo jis priskaitytas prie įstatymo laužytojų.’ Tai, kas parašyta apie mane, eina prie galo.“ 38  Jie pasakė: „Viešpatie, štai čia du kalavijai.“ Jis tarė jiems: „Pakanka.“ 39  Jis išėjo ir, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną, o mokiniai sekė iš paskos. 40  Atėjęs į vietą, Jėzus jiems tarė: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ 41  O pats atsitraukė nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi 42  tokiais žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau teįvyksta ne mano, bet tavo valia.“ 43  Tada jam pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino. 44  Mirtino sielvarto apimtas, jis meldėsi dar karščiau, ir jo prakaitas pasidarė kaip žemėn varvantys kraujo lašai. 45  Baigęs melstis pakilo ir nuėjęs pas mokinius rado juos iš liūdesio užsnūdusius. 46  Tada jiems tarė: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ 47  Jam dar tebekalbant, štai pasirodė būrys ir jo priešakyje — vienas iš dvylikos, vardu Judas. Jis priėjo prie Jėzaus jo pabučiuoti. 48  O Jėzus jam tarė: „Judai, tu išduodi Žmogaus Sūnų pabučiavimu?“ 49  Esantieji su juo, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal mums smogti kalaviju?“ 50  Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam dešinę ausį. 51  Bet Jėzus pasakė: „Liaukitės, gana!“ Jis palietė vergo ausį ir jį išgydė. 52  Tada Jėzus tarė aukštiesiems kunigams, šventyklos sargybos viršininkams ir vyresniesiems, atėjusiems jo suimti: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais kaip prieš kokį plėšiką? 53  Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, rankos prieš mane nekėlėte. Bet dabar — jūsų valanda ir tamsos valdžia.“ 54  Suėmę jie išsivedė Jėzų ir nuvedė į vyriausiojo kunigo namus, o Petras sekė iš tolo. 55  Kiemo vidury susikūrę ugnį, žmonės susėdo; Petras sėdėjo tarp jų. 56  Sėdintį šviesoje pamatė jį viena tarnaitė ir įsižiūrėjusi pasakė: „Šitas irgi buvo su juo!“ 57  Bet jis tai paneigė: „Moterie, aš jo nepažįstu.“ 58  Netrukus dar kažkas jį pamatęs tarė: „Tu irgi esi iš jų!“ Bet Petras atsakė: „Žmogau, aš nesu!“ 59  Praėjus maždaug valandai dar kitas ėmė tvirtinti: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, juk jis galilėjietis!“ 60  Bet Petras sakė: „Žmogau, aš nežinau, apie ką tu kalbi!“ Ir bemat, jam dar tebekalbant, užgiedojo gaidys. 61  Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą ir Petras prisiminė, ką Viešpats jam buvo sakęs: „Dar gaidžiui šiandien nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ 62  Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko. 63  Jėzų saugantys vyrai ėmė iš jo tyčiotis ir mušti. 64  Uždengę jam veidą, jie klausinėjo: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ 65  Ir dar daug ką jam piktžodžiaujamai kalbėjo. 66  Dienai išaušus susibūrė tautos vyresnybė — aukštieji kunigai ir Raštų žinovai. Atvedę Jėzų į savo sinedriono salę jie tarė: 67  „Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.“ Bet Jėzus jiems atsakė: „Jeigu jums ir pasakyčiau, tikrai netikėtumėte. 68  Ir jeigu jūsų paklausčiau, tikrai neatsakytumėte. 69  Tačiau nuo šiol Žmogaus Sūnus sėdės Dievo galybės dešinėje.“ 70  Tada jie visi klausė: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jis jiems atsakė: „Patys sakote, kad aš esu.“ 71  Ir jie tarė: „Ar bereikia mums liudijimo? Juk patys girdėjome iš jo lūpų!“

Išnašos

Žr. Mt 26:26 išnašą.