Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 2:1–52

2  Tomis dienomis išėjo Cezario Augusto potvarkis atlikti visos gyvenamos žemės surašymą  (šis, pirmasis, surašymas įvyko Kvirinui esant Sirijos valdytoju),  tad visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.  Juozapas irgi ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir jo linijos.  Jis ėjo užsirašyti su Marija, kuri jau buvo jo žmona ir laukėsi.  Jiems ten esant, jai atėjo metas gimdyti.  Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų. Suvysčiusi jį vystyklais, paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.  Tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas.  Staiga atsistojo šalia jų Jehovos angelas. Juos apgaubė Jehovos šlovės šviesa ir jie labai išsigando. 10  O angelas tarė: „Nebijokite, štai skelbiu jums gerą naujieną apie didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai,  11  nes šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats. 12  Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ 13  Staiga prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji liaupsino Dievą: 14  „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis palankus.“ 15  Kai angelai nuo jų pasitraukė dangun, piemenys tarpusavyje kalbėjo: „Tuojau pat eikime į Betliejų pažiūrėti, kas įvyko, ką Jehova mums pranešė.“ 16  Nuskubėję jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose. 17  Jį pamatę, piemenys papasakojo, kas jiems buvo apie tą vaikelį pasakyta. 18  Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tuo, ką piemenys jiems pasakojo, 19  o Marija dėmėjosi visus tuos žodžius, svarstydama juos širdyje. 20  Piemenys grįžo atgal šlovindami ir liaupsindami Dievą už visa, ką girdėjo ir matė, kaip jiems buvo pasakyta. 21  Kai suėjo aštuonios dienos ir jį reikėjo apipjaustyti, jam davė vardą Jėzus, kurį, dar prieš jo pradėjimą įsčiose, buvo nurodęs angelas. 22  O kai suėjo dienos jiems apsivalyti pagal Mozės įstatymą, jie atnešė jį į Jeruzalę pristatyti Jehovos akivaizdon, 23  kaip Jehovos įstatyme parašyta: „Kiekvienas vyriškosios lyties pirmagimis bus vadinamas ‘šventas Jehovai’“, 24  ir duoti auką, kaip pasakyta Jehovos įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus.“ 25  Štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas — teisus ir dievobaimingas žmogus. Jis laukė Izraelio paguodos, ir šventoji dvasia buvo su juo. 26  Per šventąją dvasią jis buvo gavęs dieviškąjį apreiškimą, kad nematys mirties, kol neišvys Jehovos Pateptojo*. 27  Dvasios vedamas, jis atėjo į šventyklą ir, kai tėvai atnešė vaikelį Jėzų, kad atliktų dėl jo, kas nustatyta įstatyme, 28  jis paėmė jį ant rankų, laimino Dievą ir kalbėjo: 29  „Dabar, Visavaldi, leidi savo vergui ramiai išeiti, kaip esi sakęs; 30  juk mano akys išvydo tą, per kurį ateis nuo tavęs išgelbėjimas, 31  tavo parengtas visų tautų akivaizdoje, 32  šviesą tamsos skraistei nuo tautų nuimti ir tavo tautos, Izraelio, šlovę.“ 33  Vaikelio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 34  Simeonas juos palaimino, o jo motinai Marijai pasakė: „Štai jis yra padėtas daugeliui Izraelyje nupulti ir atsikelti ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama 35  — tiesa, tavo pačios sielą pervers kalavijas, — kad atsiskleistų daugelio širdžių svarstymai.“ 36  Dar buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Ašero giminės (jau sena, išgyvenusi su vyru septynerius metus po savo mergystės 37  ir našlaudama sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų). Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo dievatarnystę pasninkais bei maldavimais. 38  Tą valandą ji priėjusi ėmė dėkoti Dievui ir kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. 39  Atlikę visa, ko reikalavo Jehovos įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40  O vaikelis augo, stiprėjo, darėsi išmintingas, ir Dievo malonė buvo su juo. 41  Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę, į Paschos šventę. 42  Kai jam sukako dvylika metų, tuo šventės papročiu jie nukeliavo aukštyn į Jeruzalę 43  ir išbuvo visas dienas. Bet, jiems iškeliaujant atgal, berniukas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, o tėvai to nepastebėjo. 44  Manydami, kad jis bendrakeleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią. Tada suskato jo ieškoti tarp giminaičių ir pažįstamų, 45  bet nerado. Tad visur jo ieškojo grįžę į Jeruzalę. 46  Po trijų dienų jie rado jį šventykloje sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47  Visi, kurie jo klausėsi, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais. 48  Jie apstulbo jį pamatę ir motina jam tarė: „Vaike, kodėl mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš labai susirūpinę tavęs ieškome.“ 49  Bet jis jiems atsakė: „Kodėl gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad aš turiu būti savo Tėvo namuose?“ 50  Tačiau jie šitų jo žodžių nesuprato. 51  Tada Jėzus leidosi su jais žemyn ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina atidžiai dėjosi visus tokius pasakymus į širdį. 52  O Jėzus brendo, augo išmintimi ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Išnašos

„Pateptasis“ — gr. christos (Kristus).