Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 19:1–48

19  Įžengęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.  Ten buvo vyras, vardu Zachiejus, mokesčių rinkėjų viršininkas, turtingas žmogus.  Jis norėjo pamatyti, kas yra tas Jėzus, bet per minią negalėjo, nes buvo mažo ūgio.  Tad pabėgėjęs priekin jis įsilipo į šilkmedinį fikusą, kad Jėzų pamatytų, mat šis turėjo ten praeiti.  Atėjęs į tą vietą, Jėzus pažvelgė aukštyn ir tarė: „Zachiejau, skubiai lipk žemyn, nes šiandien turiu pasilikti tavo namuose.“  Zachiejus paskubomis nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį į svečius.  Tai pamatę, visi ėmė burbėti: „Jis apsistojo pas nusidėjėlį!“  O Zachiejus atsistojo ir Viešpačiui pareiškė: „Štai pusę savo turto atiduodu vargšams, Viešpatie, ir, ką neteisingais kaltinimais esu iš ko išreikalavęs, grąžinsiu keturgubai.“  Tada Jėzus pasakė: „Šiandien į šituos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. 10  Žmogaus Sūnus juk atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo prapuolę.“ 11  Besiklausantiems tų žodžių Jėzus dar papasakojo palyginimą, mat buvo netoli Jeruzalės ir jie manė, kad Dievo karalystė apsireikš tuoj pat. 12  Taigi jis kalbėjo: „Vienas kilmingas žmogus keliavo į tolimą šalį gauti karaliaus valdžios, o paskui turėjo grįžti. 13  Pasišaukęs dešimt savo vergų, davė jiems dešimt minų* ir pasakė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu.’ 14  Bet jo bendrapiliečiai jo nekentė ir pasiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų.’ 15  Gavęs karaliaus valdžią, jis grįžo ir įsakė pakviesti pas jį vergus, kuriems buvo davęs anuos sidabrinius, mat norėjo sužinoti, ką jie versdamiesi uždirbo. 16  Pirmasis atėjęs tarė: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų.’ 17  Šis atsakė: ‘Puiku, esi geras vergas! Kadangi pasirodei ištikimas mažmožyje, gauni valdyti dešimt miestų.’ 18  Atėjo antrasis ir tarė: ‘Tavo mina, Viešpatie, pelnė penkias minas.’ 19  Tam irgi atsakė: ‘Tu valdyk penkis miestus.’ 20  Atėjo dar kitas ir pasakė: ‘Viešpatie, štai tavo mina — laikiau ją padėjęs suvyniotą į skepetą. 21  Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas. Tu imi, ko nepadėjai, ir pjauni, ko nesėjai.’ 22  Šis jam atsakė: ‘Teisiu tave tavo paties žodžiais, netikęs verge. Tu žinojai, kad esu griežtas žmogus, kad imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau? 23  Tai kodėl nedavei mano sidabrinių palūkininkams? Sugrįžęs būčiau atsiėmęs juos su palūkanomis.’ 24  Tada jis tarė stovintiems šalia: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų.’ 25  Bet jie sakė: ‘Viešpatie, jis gi turi dešimt minų!’ — 26  ‘Sakau jums: kiekvienam turinčiam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. 27  Ir dar: tuos mano priešus, kurie nenorėjo, kad tapčiau jų karaliumi, atveskite čia ir mano akivaizdoje išgalabykite.’“ 28  Tai pasakęs jis leidosi aukštyn į Jeruzalę ir ėjo priešakyje. 29  Kai prisiartino prie Betfagės ir Betanijos, prie kalno, vadinamo Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius 30  ir pasakė: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir ten įėję rasite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus niekada nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite. 31  O jeigu kas nors jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, sakykite taip: ‘Jo reikia Viešpačiui.’“ 32  Pasiųstieji nuėję rado viską taip, kaip jis buvo sakęs. 33  Jiems atrišant asilaitį, jo šeimininkai klausė: „Kodėl atrišate asilaitį?“ 34  Tie atsakė: „Jo reikia Viešpačiui.“ 35  Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, užmetė ant jo savo apsiaustus ir užsodino Jėzų. 36  Jam jojant jie tiesė ant kelio savo apsiaustus. 37  Kai jis prisiartino prie vietos, kur kelias pradeda leistis nuo Alyvų kalno, visa mokinių daugybė ėmė džiūgauti ir garsiu balsu liaupsinti Dievą dėl visų galingų darbų, kuriuos buvo matę. 38  Jie šaukė: „Palaimintas Karalius, ateinantis Jehovos vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ 39  Kai kurie fariziejai iš minios jam sakė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ 40  Bet Jėzus atsiliepė: „Sakau jums: jeigu šitie tylės — akmenys šauks.“ 41  Dar kiek priartėjęs prie miesto ir į jį pažvelgęs, Jėzus dėl jo pravirko 42  sakydamas: „Jei tik tu šiandien suprastum, kas teikia ramybę*... Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. 43  Mat užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus tave iš visų pusių. 44  Jie parblokš ant žemės tave su tavo vaikais, esančiais tavyje, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes neatpažinai savo patikrinimo meto.“ 45  Jis įžengė į šventyklą ir ėmė varyti lauk prekiautojus 46  sakydamas jiems: „Parašyta: ‘Mano namai bus maldos namai’, o jūs padarėte iš jų plėšikų urvą.“ 47  Ir Jėzus kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai, Raštų žinovai ir tautos įtakingieji ieškojo būdo, kaip jį pražudyti.  48  Bet jie nerado, kaip tą galėtų padaryti, nes visa liaudis neatsitraukdama jo klausėsi.

Išnašos

Žr. 12 priedą.
Arba „taiką“.