Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Luko 15:1–32

15  Prie Jėzaus būrėsi visi mokesčių rinkėjai ir nusidėjėliai, norėdami jo pasiklausyti.  Todėl ir fariziejai, ir Raštų žinovai burbėjo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“  Tada jis papasakojo jiems tokį palyginimą:  „Kas iš jūsų, jei turi šimtą avių ir vienos pasigenda, nepalieka devyniasdešimt devynių tyruose ir neina ieškoti pražuvusios, kolei suras?  Ją suradęs džiaugiasi, užsikelia ant pečių,  o grįžęs namo susikviečia draugus, kaimynus ir sako jiems: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau savo pražuvusią avį!’  Sakau jums: taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia.  Arba kuri moteris, jei turi dešimt drachmų* ir vieną pameta, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir kruopščiai neieško, kol suras?  Radusi susikviečia savo drauges, kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi!’ 10  Sakau jums: taip ir Dievo angelai džiaugiasi dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.“ 11  Paskui jis kalbėjo: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12  Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man savo nuosavybės dalį, kuri man priklauso.’ Ir tėvas padalijo jiems turtą. 13  Nedaugeliui dienų praėjus, jaunesnysis sūnus viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė. 14  Kai buvo viską išleidęs, šalyje kilo didelis badas, ir jis ėmė stokoti. 15  Nuėjęs įsiprašė samdiniu pas vieną tos šalies pilietį, ir tas nusiuntė jį į savo laukus ganyti kiaulių. 16  Jis geisdavo prisivalgyti bent ceratonijos ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo. 17  Galop atėjęs į protą tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu! 18  Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19  Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.“’ 20  Tad jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pamatė jį iš tolo. Gailesčio apimtas atbėgo, puolė jam ant kaklo ir švelniai pabučiavo. 21  Sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.’ 22  Tačiau tėvas pasakė savo vergams: ‘Greičiau atneškite rūbą, patį geriausią, ir jį aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais! 23  Atvedę papjaukite nupenėtą veršį, valgykime ir linksminkimės, 24  nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis. 25  O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. 26  Pasikvietęs vieną iš tarnų, paklausė, kas ten vyksta. 27  Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, todėl tavo tėvas, atgavęs jį sveiką, papjovė nupenėtą veršį.’ 28  Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. 29  Šis atsakė savo tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu nė karto nedavei man ožiuko pasilinksminti su draugais. 30  Bet kai tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’ 31  Tėvas jam pasakė: ‘Vaike, tu visada esi su manimi, ir viskas, kas mano, yra ir tavo. 32  Juk reikėjo mums linksmintis ir džiaugtis, nes tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’“

Išnašos

Žr. 12 priedą.