Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Jono 5:1–47

5  Paskui buvo žydų šventė ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę.  Jeruzalėje prie Avių vartų yra maudykla, hebrajiškai vadinama Betzata, su penkiomis kolonadomis.  Jose gulėdavo daugybė žmonių: ligotų, aklų, luošų, su padžiūvusiomis galūnėmis.  —— *  Ten buvo vienas žmogus, sergantis trisdešimt aštuonerius metus.  Pamatęs jį gulintį ir žinodamas, kad jis serga jau ilgą laiką, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“  Ligonis jam atsakė: „Gerbiamasis, aš neturiu žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus įkeltų mane į maudyklą. Kol iki jos nusigaunu, kitas įlipa pirma manęs.“  Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo neštuvus ir vaikščiok.“  Žmogus iškart pasveiko ir pasiėmęs savo neštuvus ėmė vaikščioti. Ta diena buvo šabas. 10  Todėl žydai sakė išgydytajam: „Dabar šabas! Tu negali nešti neštuvų.“ 11  Bet jis atsakė jiems: „Tas, kuris mane išgydė, pasakė man: ‘Imk savo neštuvus ir vaikščiok.’“ 12  Tie paklausė: „Kas tas žmogus, kuris tau pasakė: ‘Imk juos ir vaikščiok’?“ 13  Bet pagydytasis nežinojo, kas jis, mat Jėzus pasitraukė nuo minios, esančios toje vietoje. 14  Paskui Jėzus surado jį šventykloje ir pasakė: „Štai tu pasveikai. Daugiau nenusidėk, kad tau neatsitiktų kai kas blogesnio.“ 15  Tada žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad jį išgydė Jėzus. 16  Ir žydai ėmė Jėzų persekioti — dėl to, kad tokius darbus jis darė per šabą. 17  Jėzus jiems pareiškė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš.“ 18  Taigi žydai dar uoliau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik laužė šabą, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, prilygindamas save Dievui. 19  Todėl Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus negali daryti nieko iš savęs, o tik tai, ką mato darant Tėvą. Mat ką tik daro jisai, lygiai taip visa daro ir Sūnus. 20  Tėvas Sūnui puoselėja šiltus jausmus ir parodo jam viską, ką pats daro. Jis parodys jam darbų, didesnių už šituos, kad jūs stebėtumėtės. 21  Kaip Tėvas prikelia mirusiuosius, juos atgaivina, taip ir Sūnus atgaivina tuos, kuriuos nori. 22  Mat Tėvas nė vieno neteisia, bet visą teismą yra pavedęs Sūnui, 23  kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia jį siuntusio Tėvo. 24  Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, turi amžiną gyvenimą. Jis neužsitraukia pasmerkimo ir iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. 25  Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda — ir dabar jau yra, — kai mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirdo, gyvens. 26  Kaip Tėvas turi savyje gyvybę, taip jis davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. 27  Ir jis suteikė jam valdžią teisti, nes jis — Žmogaus Sūnus. 28  Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi esantys kapuose* išgirs jo balsą 29  ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie užsiėmė bjaurystėmis, prisikels, kad būtų nuteisti. 30  Aš negaliu daryti nieko iš savęs. Teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. 31  Jei aš apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. 32  Bet yra kitas, kuris apie mane liudija, ir aš žinau, kad liudijimas, kuriuo jis apie mane liudija, yra tikras. 33  Jūs siuntėte pasiuntinius pas Joną, ir šis paliudijo tiesą. 34  Tačiau aš ne žmogaus liudijimą priimu — visa tai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti. 35  Tas žmogus buvo degantis ir šviečiantis žiburys, ir jūs kurį laiką norėjote džiūgauti jo šviesoje. 36  Bet aš turiu didesnį liudijimą negu Jono: darbai, kuriuos Tėvas man skyrė nuveikti, tie darbai, kuriuos darau, jie apie mane liudija, — kad Tėvas mane siuntė. 37  Ir mane siuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane. Jūs niekada nesate nei jo balso girdėję, nei jo pavidalo matę, 38  ir jo žodis jumyse nepasilieka, nes tuo, kurį jis siuntė, jūs netikite. 39  Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžiną gyvenimą. Tie Raštai kaip tik apie mane ir liudija. 40  Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. 41  Šlovės iš žmonių aš nepriimu, 42  o jūs — aš gerai žinau — neturite savyje Dievo meilės. 43  Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų, savo paties vardu, tą priimtumėte. 44  Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu priimate šlovę vienas iš kito, o šlovės, kuri iš vienintelio Dievo ateina, neieškote? 45  Nemanykite, kad aš kaltinsiu jus Tėvui — jūsų kaltintojas yra Mozė, kuriuo viliatės. 46  Mat jeigu tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. 47  Bet jeigu netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?“

Išnašos

Į Vestkoto ir Horto ir kitas graikiškojo teksto redakcijas ši eilutė neįtraukta.
Graikiškas daiktavardis, vartojamas šioje ir daugelyje kitų eilučių, giminingas veiksmažodžiui „atminti“. Juo pabrėžiamas mirusiojo atminimo išsaugojimas.