Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Jono 20:1–31

20  Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė anksti, dar su tamsa, atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuritintas.  Ji leidosi bėgti ir atbėgusi pas Simoną Petrą ir kitą mokinį — tą, kuris buvo Jėzui brangus, jiems pranešė: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo.“  Tada Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.  Juodu išbėgo drauge, bet tas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir atsirado prie kapo pirmas.  Kai pasilenkė, pamatė gulinčias drobules, tačiau į vidų nėjo.  Jam iš paskos atskubėjo ir Simonas Petras. Jis įžengė į kapą ir išvydo gulinčias drobules,  taip pat skepetą, dengusią jo galvą, padėtą ne su drobulėmis, o suvyniotą atskirai, kitoje vietoje.  Tada anas mokinys, kuris atbėgo prie kapo pirmas, irgi įėjo į vidų. Jis pamatė ir patikėjo.  Mat jie dar nebuvo supratę tų Rašto žodžių, kad jis turi prisikelti iš mirusiųjų. 10  Ir mokiniai parėjo į namus. 11  O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė kapo vidun 12  ir išvydo du angelus baltais drabužiais: vieną sėdintį galvūgalyje, kitą kojūgalyje — ten, kur būta Jėzaus kūno. 13  Jie paklausė jos: „Moterie, kodėl verki?“ Ji tarė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ 14  Tai pasakiusi, Marija atsigręžė ir išvydo stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 15  Jėzus jai ir sako: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad tai sodininkas, Marija tarė: „Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“ 16  Tada Jėzus jai tarė: „Marija!“ Atsigręžusi ji hebrajiškai jam sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) 17  Jėzus pasakė: „Nebelaikyk manęs, aš juk dar nepakilau pas Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ 18  Marija Magdalietė nuėjusi mokiniams pranešė: „Mačiau Viešpatį!“, ir papasakojo jiems, ką jis sakė. 19  Tos pirmosios savaitės dienos vakarą, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, Jėzus atėjo ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“ 20  Tai pasakęs, parodė jiems savo rankas ir šoną. Pamatę Viešpatį, mokiniai nudžiugo. 21  Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums. Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ 22  Tai pasakęs, jis pūstelėjo į juos ir tarė: „Priimkite šventąją dvasią. 23  Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos; kam neatleisite — neatleistos*.“ 24  Kai Jėzus atėjo, Tomo, vieno iš dvylikos, vadinamo Dvyniu, su jais nebuvo. 25  Todėl kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O šis jiems atsakė: „Jeigu nepamatysiu vinių žaizdų jo rankose, neįleisiu savo piršto į vinių žaizdas ir nepaliesiu ranka jo šono, niekaip nepatikėsiu.“ 26  Praėjus aštuonioms dienoms, jo mokiniai vėl buvo susirinkę viduje ir Tomas buvo su jais. Durims esant užrakintoms, atėjo Jėzus ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“ 27  Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk savo pirštą čionai, pažiūrėk į mano rankas. Ištiesk savo ranką ir paliesk mano šoną. Nepasidaryk netikintis — būk tikintis.“ 28  Tomas atsiliepdamas jam sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29  Jėzus jam pasakė: „Patikėjai, nes mane pamatei? Laimingi, kurie tiki nematę.“ 30  Tiesa, Jėzus mokinių akivaizdoje padarė ir daug kitų ženklų, neaprašytų šiame ritinyje. 31  O šitie aprašyti tam, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą dėl jo vardo.

Išnašos

Pažod. „kam sulaikysite — sulaikytos“.