Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Jono 17:1–26

17  Baigęs tai kalbėti, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda. Pašlovink savo sūnų, kad sūnus pašlovintų tave  ir, kaip tu esi suteikęs jam valdžią visiems žmonėms, taip ir jis kad suteiktų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs.  Tai yra amžinasis gyvenimas — kad jie pažintų* tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų.  Aš pašlovinau tave žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs padaryti.  Taigi dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš pas tave turėjau dar prieš atsirandant pasauliui.  Aš atskleidžiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio.  Dabar jie supranta, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs;  mat žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems, ir jie juos priėmė ir išties suprato, kad aš atėjau nuo tavęs, įtikėjo, kad tu mane siuntei.  Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs. Jie juk yra tavo, 10  ir visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo — mano, ir aš pašlovintas tarp jų. 11  Aš jau nebesu pasaulyje, o jie yra pasaulyje. Aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. 12  Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau dėl tavo vardo, kurį esi man davęs. Ir aš juos išsaugojau, nė vienas iš jų nepražuvo, — išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Rašto žodžiai. 13  O dabar aš einu pas tave ir šiuos dalykus pasaulyje kalbu, kad jie savyje turėtų sklidinai manojo džiaugsmo. 14  Aš jiems daviau tavo žodį, o pasaulis jų nekentė, nes jie nepriklauso pasauliui*, kaip ir aš nepriklausau pasauliui. 15  Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, bet kad sergėtum juos nuo piktojo. 16  Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui. 17  Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. 18  Kaip tu siuntei mane į pasaulį, taip ir aš pasiunčiau juos į pasaulį. 19  Ir dėl jų aš save šventinu, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. 20  Prašau ne tik dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žodį mane įtiki: 21  kad jie visi būtų viena — kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, tebūna ir jie mumyse, kad pasaulis tikėtų, jog tu mane siuntei. 22  Ir aš suteikiau jiems šlovę, kurią esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena. 23  Aš juose, ir tu manyje, kad jie būtų tobulai suvienyti ir pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir myli juos taip, kaip myli mane. 24  Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi — ten, kur esu aš; kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane prieš pasaulio užgimimą*. 25  Teisusis Tėve, išties pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei. 26  Aš daviau jiems pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti, idant meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose ir aš būčiau juose.“

Išnašos

Čia pavartota gr. veiksmažodžio ginōskō forma nurodo ne baigtinį, o tęstinį veiksmą.
Pažod. „nėra iš pasaulio“.
Žr. 1Pt 1:20 išnašą.