Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Hebrajams 12:1–29

12  Taigi, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, ir mes nusimeskime visus apsunkinimus, taip pat šitą lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse,  sutelkę žvilgsnį į savo tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją Jėzų. Dėl jam skirto džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, jis ištvėrė kančių stulpą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.  Gerai pamąstykite apie tą, kuris ištvėrė nusidėjėliams šitaip burnojant savo pačių nenaudai, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte siela.  Kovoje su šita nuodėme jums dar neteko priešintis iki kraujo,  ir jūs visai pamiršote paraginimą, skirtą jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nenumenkink Jehovos auklybos ir nenusimink jo drausminamas,  nes ką Jehova myli, tą auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.“  Jums reikia ištverti, juk tai jūsų auklyba. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas neauklėja?  Jeigu liktumėte be auklybos, kurią visiems yra tekę patirti, būtumėte nesantuokiniai vaikai, o ne sūnūs.  Be to, mūsų kūno tėvai mus auklėjo ir mes juos gerbėme. Ar neturėtume juo labiau paklusti savo dvasinio būvio Tėvui, idant gyventume? 10  Juk anie auklėjo mus, kaip išmanė, neilgą laiką, o jis mūsų labui tai daro, kad taptume jo šventumo dalininkais. 11  Tiesa, kiekviena auklyba iš karto atrodo ne džiuginanti, o liūdinanti, tačiau paskui duoda jos išlavintiems taikingą teisumo vaisių. 12  Tad pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius 13  ir tiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, o verčiau sugytų. 14  Siekite taikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. 15  Rūpestingai žiūrėkite, kad kuris nors neprarastų Dievo malonės ir kad kokia nuodinga šaknis išleidusi atžalą nepridarytų vargo ir per ją daugelis nebūtų suteršti, 16  kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, — kaip Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises. 17  Juk žinote, kad paskui, kai norėjo paveldėti palaiminimą, jis buvo atstumtas — nerado galimybės pakeisti sprendimą, nors su ašaromis to siekė. 18  Jūs juk prisiartinote ne prie apčiuopiamo, liepsnojančio ugnimi kalno, ne prie juodo debesies, tamsybės, viesulo, 19  trimito skardesio ir žodžių griausmo, kurį išgirdę žmonės prašė, kad nieko jiems nebekalbėtų. 20  Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net gyvulys, jeigu paliestų kalną, turi būti užmuštas akmenimis.“ 21  Reginys buvo toks šiurpus, kad Mozė pasakė: „Esu išsigandęs ir drebu.“ 22  Jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto — dangiškosios Jeruzalės, prie miriadų angelų, 23  susibūrusių į visuotinį sambūrį, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bendruomenės, prie visų Teisėjo Dievo ir ištobulintų teisiųjų dvasinio būvio, 24  prie naujos sandoros tarpininko Jėzaus ir pašlakstyto kraujo, kalbančio geriau už Abelio kraują. 25  Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo. Juk jeigu neištrūko atstūmusieji tą, kuris perdavė Dievo perspėjimą žemėje, juo labiau neištrūksime mes, jei nusigręšime nuo to, kuris kalba iš dangaus. 26  Anuomet jo balsas sudrebino žemę, o dabar jis žada: „Aš dar sykį sudrebinsiu — ne tik žemę, bet ir dangų.“ 27  Žodžiai „dar sykį“ rodo, jog drebinami dalykai — tai, kas padaryta, — bus pašalinti, kad išliktų tie, kurie nedrebinami. 28  Todėl, kadangi gauname nesudrebinamą karalystę, laikykimės malonės, dėl kurios galime priimtinai atlikti tarnystę Dievui su dievobaimingumu ir šiurpuliu. 29  Juk mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

Išnašos