Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Hebrajams 1:1–14

1  Daugel kartų ir įvairiais būdais senovėje Dievas kalbėjo mūsų protėviams per pranašus,  o tų dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį ir santvarkas nustatė.  Jis yra Dievo šlovės atspindys, tikslus pačios jo esybės atvaizdas ir jo* galingu žodžiu visa palaiko. Atlikęs apvalymą nuo nuodėmių, jis atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse  ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.  Kuriam gi iš angelų jis yra kada pasakęs: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tapau tavo tėvu“ ir dar: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“?  Vėl atvesdamas Pirmagimį į gyvenamą žemę, jis sako: „Tenusilenkia jam visi Dievo angelai.“  Be to, apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis, savo tarnautojus — ugnies liepsna“,  o apie Sūnų: „Dievas yra tavo sostas per amžių amžius, ir teisingumo skeptras yra tavosios karalystės skeptras.  Tu mylėjai teisumą ir nekentei savivalės. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiugesio aliejumi gausiau negu tavo bendrus.“ 10  Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs — tavo rankų darbas. 11  Jie pražus, o tu pasiliksi. Jie visi susidėvės lyg koks drabužis, 12  tarsi skraistę, tarsi drabužį juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.“ 13  Ir apie kurį iš angelų jis yra kada pasakęs: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis“? 14  Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, siųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

Išnašos

Arba „savo“.