Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Galatams 3:1–29

3  O neprotingi galatai, kas jus taip apkerėjo?! Juk Jėzus Kristus buvo taip aiškiai jums pavaizduotas prikaltas prie stulpo!  Vieno dalyko tenoriu jus paklausti: ar dvasią gavote dėl įstatymo darbų, ar kad tikėjote, ką girdėjote?  Negi jūs tokie neprotingi? Pradėję dvasia, dabar užbaigsite kūnu?  Argi šitiek iškentėjote tuščiai? Jei iš tiesų tuščiai...  Taigi, ar tas, kuris teikia jums dvasią ir daro tarp jūsų galingus darbus, daro tai dėl įstatymo darbų ar kad tikėjote, ką girdėjote?  Kaip ir Abraomas „patikėjo Jehova* ir tai buvo jam įskaityta teisumu“.  Jūs, be abejo, žinote: Abraomo sūnūs yra tie, kurie kliaujasi tikėjimu.  Numatydamas, kad Dievas pripažins kitataučius teisiais dėl tikėjimo, Raštas iš anksto paskelbė šią gerą naujieną Abraomui: „Per tave bus palaimintos visos tautos.“  Taigi tie, kurie kliaujasi tikėjimu, laiminami kartu su tikinčiuoju Abraomu. 10  Juk virš visų, kurie kliaujasi įstatymo darbais, kybo prakeikimas, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo ritinyje, ir jų nevykdo.“ 11  O kad per įstatymą Dievo akivaizdoje teisiu nėra pripažįstamas nė vienas žmogus, yra aišku, nes „teisusis bus gyvas dėl tikėjimo“. 12  Įstatymas remiasi ne tikėjimu, veikiau sako: „Kas juos vykdo, bus gyvas per juos.“ 13  Kristus atpirko mus iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas prakeikimu vietoj mūsų, mat parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant stulpo*.“ 14  Taip įvyko, kad Abraomo palaiminimas tektų tautoms per Jėzų Kristų ir kad žadėtąją dvasią gautume dėl savo tikėjimo. 15  Broliai, pateiksiu žmogišką pavyzdį: nors sutartis tik žmogaus patvirtinta, niekas jos nebepanaikina ir nieko prie jos nebeprideda. 16  Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui*. Nepasakyta: „Ir palikuonims“, kaip apie daugelį, bet kaip apie vieną: „Ir tavo palikuoniui“, o jis yra Kristus. 17  Taigi pasakysiu štai ką: Įstatymas, atsiradęs po keturių šimtų trisdešimties metų, Dievo anksčiau patvirtintos sandoros nepadaro negaliojančios ir pažado nepanaikina. 18  Juk jeigu paveldas remiasi įstatymu, tai jau nebe pažadu; vis dėlto Dievas padovanojo jį Abraomui per pažadą. 19  Tai kam tada Įstatymas? Jis buvo pridėtas, kad taptų akivaizdūs nusižengimai, kol ateis palikuonis, kuriam buvo duotas pažadas; jis buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka. 20  Tarpininko nebūna, kai dalyvauja tik vienas, o Dievas ir yra vienas. 21  Tad ar Įstatymas prieštarauja Dievo pažadams? Anaiptol! Jeigu būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvybę, tada teisumas išties būtų įgyjamas per įstatymą. 22  Bet Raštas visa įkalino po nuodėme, kad pažadas, neatsiejamas nuo tikėjimo Jėzumi Kristumi, atitektų tiems, kurie tiki. 23  Iki tikėjimui ateinant, buvome Įstatymo sergimi, įkalinti laukėme tikėjimo, kuris turėjo būti apreikštas. 24  Taip Įstatymas tapo mūsų auklėtoju*, vedančiu prie Kristaus, kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo. 25  Bet tikėjimui atėjus nebesame auklėtojo žinioje. 26  Jūs visi esate Dievo sūnūs dėl tikėjimo Kristumi Jėzumi. 27  Juk jūs visi, pakrikštyti Kristuje, esate Kristumi apsivilkę. 28  Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyro, nei moters, nes visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. 29  O kadangi priklausote Kristui, išties esate Abraomo palikuonys*, paveldėtojai pagal pažadą.

Išnašos

Žr. 1 priedą.
Pažod. „ant medžio“.
Pažod. „sėklai“.
Arba „sergėtoju“.
Pažod. „sėkla“.