Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Romiečiams 9:1–33

9  Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, nes ir mano sąžinė su manimi liudija šventojoje dvasioje,  kad labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdis.  Verčiau jau aš pats, tarsi koks prakeiktasis, būčiau atskirtas nuo Kristaus vietoj savo brolių, savo giminaičių pagal kūną.  Jie yra izraelitai, jiems priklauso įsūnystė, šlovė, sandoros, duotasis Įstatymas, dievatarnystė ir pažadai.  Jiems priklauso protėviai ir iš jų pagal kūną kilo Kristus. Dievas, kuris yra viršum visko, tebūna palaimintas per amžius! Amen.  Tačiau tai nereiškia, kad Dievo žodis nuėjo perniek. Mat ne visi kilusieji iš Izraelio yra Izraelis.  Ir ne visi, kad ir būdami Abraomo palikuonys*, yra vaikai. Juk parašyta: „Tavo palikuonimis vadins tuos, kurie bus iš Izaoko.“  Kitaip tariant, vaikai pagal kūną nėra Dievo vaikai — palikuonimis laikomi pažado vaikai.  Juk pažado žodis buvo toks: „Ateisiu šiuo laiku ir Sara turės sūnų.“ 10  Ir ne tik tąsyk, bet ir tuomet, kai nuo vieno, nuo mūsų protėvio Izaoko, Rebeka pradėjo dvynius. 11  Dar jiems negimus ir nepadarius nei gera, nei bloga — kad Dievo tikslas dėl išrinkimo ir toliau priklausytų ne nuo darbų, o nuo paties pašaukėjo, — 12  jai buvo pasakyta: „Vyresnysis vergaus jaunesniajam.“ 13  Taip ir parašyta: „Jokūbą mylėjau, o Ezavo nekenčiau.“ 14  Tad ką pasakysime? Ar Dievas neteisingas? Anaiptol! 15  Juk Mozei jis sako: „Aš pasigailėsiu to, kurio pasigailiu, ir atjausiu tą, kurį atjaučiu.“ 16  Taigi tai nepriklauso nei nuo to, kuris nori, nei nuo to, kuris stengiasi*, o nuo pasigailinčio Dievo. 17  Raštas juk sako faraonui: „Kaip tik dėl to ir leidau tau užsibūti — kad per tave parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų paskelbtas visoje žemėje.“ 18  Vadinasi, kurio nori, jis pasigaili ir, kuriam nori, leidžia užkietėti. 19  Tad tu man pasakysi: „Tai ko jis mus dar kaltina? Argi yra kas atsilaikęs prieš jo valią?“ 20  O žmogau! Kas, tiesą sakant, tu esi, kad priešgyniautum Dievui? Negi lipdinys sakytų lipdytojui: „Kodėl padarei mane tokį?“ 21  Argi puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam reikalui, o kitą — negarbingam? 22  Jei tad Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir duoti pažinti savo galią, su didžia kantrybe pakentė prirengtus sunaikinti rūstybės indus, 23  kad duotų pažinti savo šlovės turtus gailestingumo indams, iš anksto paruoštiems šlovei, 24  tai yra mums, jo pašauktiems ne tik iš žydų, bet ir iš kitų tautų, tai kas tada? 25  Kaip jis ir per Ozėją sako: „Ne savo tautą vadinsiu savo tauta ir nemylėtą — mylimąja; 26  ir vietoje, kurioje jiems buvo pasakyta: ‘Jūs — ne mano tauta’, jie bus vadinami gyvojo Dievo sūnumis.“ 27  O Izaijas apie Izraelį šaukia: „Net jei Izraelio sūnų skaičius būtų kaip jūros smilčių, tik likutis bus išgelbėtas! 28  Mat Jehova suves sąskaitas žemėje, padarys tai iki galo ir skubiai.“ 29  Dar Izaijas iš anksto pasakė: „Jeigu kareivijų Jehova nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę tarsi Sodoma, būtume Gomorai prilyginti.“ 30  Tai ką gi pasakysime? Kad kitataučiai, nors į teisumą nesiveržė, teisumą pasiekė, būtent teisumą iš tikėjimo. 31  O Izraelis, kad ir vijosi teisumo įstatymą, to įstatymo taip ir nepavijo. 32  Kodėl? Todėl, kad vijosi ne iš tikėjimo, o taip, tarytum jis būtų pasiekiamas darbais. Jie suklupo užkliuvę už „suklupimo akmens“, 33  kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, nupuolimo uolą, bet kas juo tiki, nenusivils.“

Išnašos

Pažod. „sėkla“.
Pažod. „bėga“.