Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Romiečiams 4:1–25

4  Ką tad pasakysime apie Abraomą, mūsų protėvį pagal kūną?  Jei Abraomas buvo pripažintas teisiu dėl darbų, jis turi pagrindą girtis, — tik ne Dievo akivaizdoje.  Juk Raštas ką sako? „Abraomas patikėjo Jehova* ir tai buvo jam įskaityta teisumu.“  Užmokestis dirbančiam laikomas ne malone, o skola.  O tam, kuris ne darbus daro, o tiki tą, kuris bedievį išteisina, tam teisumu įskaitomas jo tikėjimas.  Juk ir Dovydas kalba apie laimę žmogaus, kurį Dievas be darbų pripažįsta teisiu:  „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos.  Laimingas žmogus, kuriam nuodėmės Jehova neįskaitys.“  Tad ar ši laimė tenka apipjaustytiesiems, ar tenka ir neapipjaustytiesiems? Juk sakome: „Abraomui jo tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.“ 10  Kada buvo įskaitytas? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Apipjaustytas jis dar nebuvo — buvo neapipjaustytas. 11  Ir jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą teisumo iš tikėjimo, kurį turėjo dar būdamas neapipjaustytas, — gavo, kad būtų tėvas visų, kurie tiki nebūdami apipjaustyti, ir taip jiems būtų įskaitytas teisumas. 12  Taip pat kad būtų apipjaustytų palikuonių tėvas — ne vien tų, kurie laikosi apipjaustymo, bet ir žengiančių koja kojon su tikėjimu, kokį mūsų tėvas Abraomas turėjo būdamas neapipjaustytas. 13  Juk ne per įstatymą Abraomas ar jo palikuonys* gavo pažadą, kad jis bus pasaulio paveldėtojas, o per teisumą, įgytą tikėjimu. 14  Jeigu paveldėtojai yra tie, kurie remiasi įstatymu, tikėjimas yra tapęs bevertis ir pažadas nuėjęs perniek. 15  Įstatymas juk užtraukia rūstybę, o kur nėra įstatymo, nėra ir nusižengimo. 16  Ir štai kodėl tikėjimu: kad tai būtų iš malonės ir kad pažadas galiotų visiems jo palikuonims — ne vien tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir turintiems Abraomo tikėjimą. Jis yra mūsų visų tėvas. 17  (Taip, beje, ir parašyta: „Padariau tave daugelio tautų tėvu.“) Tai akyse to, kuriuo jis tikėjo, — Dievo, atgaivinančio mirusius ir apie nesamus dalykus kalbančio tarytum apie jau esamus. 18  Vilties nebuvo, o jis vis tiek, remdamasis viltimi, tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip ir buvo pasakyta: „Tokie bus tavo palikuonys.“ 19  Ir jis nebuvo nusilpęs tikėjimu, kai mąstė apie tai, kad jo, sulaukusio maždaug šimto metų, kūnas jau bemaž miręs, ir Saros įsčios mirusios. 20  Dėl Dievo pažado jis nesvyravo, nepasidavė netikėjimui, bet savo tikėjimo sustiprintas teikė Dievui šlovę 21  ir buvo visiškai įsitikinęs, jog, ką šis pažadėjo, pajėgs ir padaryti. 22  Todėl „tai buvo jam įskaityta teisumu“. 23  Tačiau žodžiai „buvo jam įskaityta“ užrašyti ne vien dėl jo, 24  bet ir dėl mūsų — mums irgi turi būti įskaityta, nes tikime tą, kuris prikėlė iš mirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį, 25  atiduotą dėl mūsų prasikaltimų ir prikeltą, kad būtume pripažinti teisiais.

Išnašos

Žr. 1 priedą.
Pažod. „sėkla“.