Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apreiškimo 12:1–17

12  Danguje pasirodė didis ženklas — moteris, apsisiautusi saule. Jai po kojomis buvo mėnulis, o ant galvos — dvylikos žvaigždžių vainikas.  Ji buvo nėščia ir šaukė sąrėmių skausmuose, suimta gimdymo kančių.  Ir štai pasirodė danguje kitas ženklas — didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, dešimčia ragų ir septyniomis diademomis ant galvų.  Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas stovėjo priešais begimdančią moterį, kad jai pagimdžius prarytų jos vaiką.  Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuris ganys visas tautas geležine lazda. Jos vaikas bemat buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.  O moteris pabėgo į tyrus, kur turi sau vietą, paruoštą Dievo, kad būtų ten maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.  Ir kilo karas danguje. Mykolas ir jo angelai kovėsi su slibinu. Slibinas ir jo angelai kovojo,  bet pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.  Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, klaidinantis visą gyvenamą žemę. Jis buvo išmestas žemėn ir su juo buvo išmesti jo angelai. 10  Ir išgirdau garsų balsą danguje sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, kuris kaltina juos dieną naktį mūsų Dievo akivaizdoje! 11  Jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu, ir nemylėjo savo sielos net gresiant mirčiai. 12  Todėl džiaukitės dangūs ir jų gyventojai! Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito Velnias. Jis baisiai įpykęs ir žino turįs mažai laiko.“ 13  Pamatęs, kad yra išmestas į žemę, slibinas ėmė persekioti moterį, pagimdžiusią berniuką. 14  Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad nuskristų į tyrus, į savo vietą, kur bus maitinama laiką, du laikus ir pusę laiko*, toli nuo gyvatės akių*. 15  Gyvatė paskui moterį paleido iš nasrų vandenį, tarsi upę, kad ją toje upėje paskandintų. 16  Bet žemė pagelbėjo moteriai — atvėrė savo burną ir sugėrė upę, kurią slibinas paleido iš nasrų. 17  Slibinas įniršo ant moters ir nuėjo kariauti su likusiais iš jos palikuonių*, kurie laikosi Dievo įsakymų ir kuriems pavesta liudyti apie Jėzų.

Išnašos

Pažod. „laiką ir laikus, ir pusę laiko“.
Pažod. „veido“.
Pažod. „su likusiais iš jos sėklos“.